Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Jungtinėje Karalystėje eksperimentinio, progresyviojo roko pasiūla išaugo kaip ant mielių ir galėjai rinktis tarp daugybės variantų – nuo klasikinių, standartiškų „Genesis“ iki improvizuoti linkusių „King Crimson“.
Tačiau laikui bėgant šios srities scena išsisluoksniavo į dvi aiškiai užčiuopiamas sritis – įvertintieji ir pogrindiniai atlikėjai. Pateiktus pavyzdžius būčiau linkęs pridėti prie pirmosios grupės, o antroje grupėje šmėžuoja įvairūs sėkmės nesulaukę projektai: „Egg“, „Colosseum“, „Fuzzy Duck“ ir galybės kitų, kuriuos išvardyti reiktų kelių A4 formato lapų. Vis dėlto sunku aptikti analogą vienam iš Arturo Brauno (orig. Arthur Brown) projektų „Kingdom Come“. Irgi 8-ojo dešimtmečio pradžios grupė, tiksliau, gyvavo nuo 1970-ųjų rudens iki 1974 metų. Makabriški, psichodeliški, besidarkantys, lyg ne šio pasaulio individai, o atėjūnai, skelbiantys beprotiškus muzikinius pliūpsnius. Jų įvaizdis nepakeičiamas, išlikęs dar nuo „The Crazy World of Arthur Brown“ laikų. Muzikos apžvalgininkai yra juos linkę labiau vadinti eksperimentinės, psichodelinės, o ne progresyviosios muzikos atstovais, tačiau aš įžvelgiu šių dviejų skirtingų sferų simbiozę viename tvėrinyje.
Man jau teko apžvelgti albumą „Journey“, deja, ne visai vykusiai, bet pastarasis yra laikomas sėkmingiausiu, tačiau vis tiek sėkmės grupei neatnešusiu darbu (be to, tai buvo ir paskutinysis jų išleistas darbas iki išsiskyrimo). O aš grįžtu prie to, kas mane dar labiau nei anksčiau intriguoja, ir dažnai nurašoma beatodairiškai iškeliant „Journey“, bet kas buvo ne mažiau savita tuometinės eksperimentinio roko srovės kontekste. Galbūt mane kaip recenzentą galima laikyti pompastišku ir perdėtai įvertinančiu kai kuriuos faktus, bet „Galactic Zoo Dossier“ drįsčiau įvardyti kaip vieną iš originaliausių progresyviosios muzikos istorijoje darbų. Tiesiog jaučiamas meistriškumas, slypi minčių jūros, o koncepcija akivaizdžiai netradicinė, nekalbant apie muzikines kompozicijas, kurios išduoda neįprastą grupės stilių.
Albumo viršelis
Pirmiausia norėčiau paminėti keletą žodžių apie leidinio viršelį. Jis - gan blankus ir nerėžia akies, todėl renkantis muzikinių reikmenų parduotuvėse net neatkreiptum į jį dėmesio, nes yra neįdomus ir visai nepatrauklus. Tačiau reikia įsižiūrėti geriau - jis netgi išduoda muzikos įmantrumą. Septynių grupės narių rašytinė apžvalga lentelės formate, užimanti abi viršelio puses. Klausytojų enciklopedijos be jokių meno užuomazgų netraukia, tačiau nors ir prasideda normaliai – vardas, pavardė, gimimo vieta ir data, ūgis, svoris ir pan., toliau viskas rutuliojama tokiais išgalvotais, juokais įvertintais kriterijais kaip draugų, veidų, pasaulių skaičius, procentalus vaizduotės ar emocijų vertinimas. Nuoroda į albumo viršelio vaizdą didesniu formatu, kad būtų įskaitomi simboliai. Taigi viršelio kūrėjai siekė pasijuokti, pagudrauti, priversti į tai paveizėti ir skaitytoją ir jį paveikti pasitelkiant humorą – psichodeliškas požiūris. Jo išvaizdą vertinčiau 6,5 balo iš 10.
[nuotrauka2]Tekstai
Kūrinių tekstai irgi nėra paprastučiai kaip dukart du. Į kai kurias eilutes reiktų netgi geriau įsiskaityti. Vis dėlto ir žodžiuose pagrindinis autorius Arturas Braunas nepagailėjo psichodelikos. Vidinė sumaištis, siekis būti amžinai jaunam ir, netgi brutaliau apibūdinčiau, šviežiam („Deep in my heart / I can feel insanity / Letting go to set me free“ – daina „Internal Messenger“), tobulybės, harmonijos, pilnatvės, gyvenimo laimės, gal net ir nuotykių ieškojimas („Around the world, in the sky / I‘m gonna look for life“ – „Internal Messenger“ ir „Deep down in my heart I gotta be free to let my soul grow“ – „Sunrise“) ir atsigręžimo į praeitį vengimas.
Yra ir psichodeliškos fantasmagorijos kūrinių kaip „Brains“, kurio visas tekstas yra toks: „We want your brains / To pay for further education / We want your brains / They belong to the nation“. Pabrėžtini žodžiai „We want your brains“ lyg labai tiesi ir ryški „zombizmo“ apraiška. Dar vienas pavyzdys – kūrinys „Night of the Pigs“ ir eilutės: „This is the gig to end all gigs, / This is the night of the pigs“. Taigi, šis albumas pagal tekstinę tematiką nėra vientisas (konceptualus), tačiau turintis dvi skirtingas puses – filosofinę, „giliąją“ bei siurrealistinę, „linksmąją“, ir jos abi gan psichodeliškos. Įmantrumo žodžiuose nėra - visa esmė perteikiama tiesiomis frazėmis be didesnės inversijos (žodžių tvarkos sakinyje kaitos) ar rimavimo, be žodžių žaismo, visas įspūdis diegiamas idėjomis, bet kažko naujo ieškantis klausytojas šviežienos, deja, neranda, todėl tekstai gauna 6,5 balo iš 10.
Atlikimo technika ir instrumentai
Tokioje srityje pirmiausia norisi paminėti nepamirštamą ir giliai įsirėžiantį Arturo Brauno vokalą. Jis daro efektą tam tikrose vietose, o balsas, vietomis stiprus ir aukštas, vietomis rėksmingas, o tembras kartais net drebantis, vibruojantis. Vienas iš nedidelės grupelės talentingų eksperimentinės srovės vokalistų. O koks instrumentalas? Jis - gan įvairus ir tiesiai šviesiai sakyti, kad dominuoja kažkoks vienas instrumentas, negalima. Gal roko tradiciškumas čia pasireiškia tuo, jog bosas dažnai praranda reikšmę, bet užtat jis turi didelį vaidmenį „Gypsy Escape“ instrumentinėje partijoje.
Vis dėlto yra du pagrindiniai visų partijų „vedliai“ – sintezatoriai ir gitara. Gal ryškesnis jų susigrojimas labiau stebimas albume „Journey“, o „Galactic Zoo Dossier“ dažnai šie du instrumentai išsiskiria, t.y. nėra bendro susigrojimo, kada abu instrumentai dominuotų vienodai. Noriu pasakyti, jog yra kūrinių, kuriuose gan ryški gitara, o kituose – sintezatoriai. Yra ir keletas, kuriuose didelį vaidmenį užima pianinas - pavyzdžiui, ryškiame „Sunrise“ sintezatorius groja tik foną, o gitara įsiterpia tik antroje dalyje, bet labai svarbus išlieka pianinas, dažnai lydimas žemo tono boso partijų. Bet nuo instrumentų „atskirumo“, jei taip būtų galima pavadinti tą reiškinį, bendras albumo estetizmas nenukenčia. Kaip tik tam tikru instrumentu pabrėžiami tam tikros mintys ir aspektai – lyriškose dainose dažniau groja pianinas ar akustinė gitara, o tose, kuriose pabrėžtina muzika, o ne tekstas – elektrinė gitara, bosas ir sintezatorius (vargonai). Todėl už atlikimo techniką rašau 8,5 balo.
Muzikinės ypatybės, instrumentų vaidmuo tam tikrose sferose
Labai puiku, jog šiame albume nėra apibrėžtos dinamikos – kiekviena daina turi skirtingą tempą ir ne vienas instrumentas apsiima dėlioti tam tikrus muzikinius niuansus. Pavyzdžiui, „Internal Messenger“ ir „Gypsy Escape“ turi kaip niekad ryškų bosą, pagal kurį brėžiama visos kūrinio melodijos. Tačiau, kaip ir turėtų būti, visu melodijos formavimu daug dažniau užsiima sintezatoriai - galbūt dar net dažniau nei gitara.
Bene kiekvienoje dainoje klavišiniai instrumentai turi savo pozicijas, kai kuriuose vietose tiesiog kaip fonas – pavyzdžiui, įkvėpti muzikai misticizmo, niūrumo ir pan. Gitara daug dažniau lieka prie melodijos, bet niekada nėra apsiribojama tiesiog kelių akordų grojimų. Nors pastaroji rečiau „išvedama“ į solo negu klavišiniai, tačiau turi vietų pasireikšti. Bet klavišininkas vis tiek daug dažniau pasirodo svarbesnis, nes jam nesvetima ir polifonija, grojant dviem, kartais net trim klaviatūromis iškart. Tai dažniausiai būna vargonai ir sintezatoriai su įvairiais specialiais efektais. Sintezatorių naudojimas išvis labai pabrėžtinas dalykas „Kingdom Come“ muzikos kontekste, nes šiuo atžvilgiu grupė naudojo naujausias technologijas.
Melodijų kaita nėra svetimas dalykas šiame albume. Kai kuriuose kūriniuose vyrauja niūrios, bjaurios nuotaikos („Creep“, „Galactic Zoo“, „Simple Man“ fragmentai), kai kur pagrindinį vaidmenį atlieka dinamikos vaidmuo. „Internal Messenger“ - kaip tikra roko daina: ryški, solidi, vientisa ir griežta, bet svarbiausia – dinamiškai aktyvi, turinti stiprų toną. „Sunrise“ – kaip tikra roko baladė: lėta, pasyvi, siekiama klausytoją papirkti lyriška ir gražia melodija, kuri pabaigoje virsta skambia grandiozine kulminacija. „Simple Man“ – rami, lengvai plaukianti, švelni. Ir daugybė kitokių pavyzdžių, kuriais galima grįsti įvairumą dinamine prasme. Už visas muzikines ypatybes rašau bendrą pažymį ir labai gerą – 9 balai.
[nuotrauka3]Albumo koncepcija, dainų išdėstymas
Dar vienas svarbus aspektas, nes dainų tvarka ir bendra albumo mintis lemia jo vertinimą kaip bendrą visuminį vientisą darbą – ar jis nuobodus, ar įdomus, ar kažkuo specifinis ir panašiai. Vis dėlto šioje vietoje grupei priekaištų galėčiau skirti mažai. Pirmiausia žavi, jog albumas prasideda stipria ir paperkančia „Internal Messenger“, o baigiasi tuo pačiu „Internal Messenger“ muzikiniu fragmentu (tik priklijuotu prie dainos „No Time“). Labai svarbu, jog albumo viduryje yra dėmesį prikaustančių stiprių dainų – rėksminga ir stipri „Night of the Pigs“, tiesiog epiška „Sunrise“, neregėto meistriškumo instrumentinis kūrinys „Creation/Gypsy Escape“. Tarp jų įsiterpia ir specifinės dainos, kurios gali patraukti arba atvirkščiai - atbaidyti klausytoją: „Creep“, „Brains“ ar „Galactic Zoo“. Taigi, albumo dainos sudėliotos taip, jog bendras įspūdis apie jį susidarytų kuo geresnis.
Albumas realaus konceptualumo, būdingo progresyviajam rokui, kaip, pavyzdžiui „Pink Floyd“ – „The Dark Side of the Moon“, „Jethro Tull“ – „A Passion Play“ ir panašūs variantai, neturi, tačiau tam tikrų užuomazgų, kaip jau minėtas pradžios-pabaigos sprendimas, yra. Bendras balas už šį kriterijų – 9.
Dabar pasismaginimui suskirstykime dainas į tam tikras kategorijas:
Ryškiausia – „Internal Messenger“.
Stipriausia apskritai – „Sunrise“.
Stipriausia pagal instrumentalą – „Creation/Gypsy Escape“.
Keisčiausia, įmantriausia – „Creep“ (labai daug kitimų, nesuprantamas nepastovumas, sintezatorių nerimastingumas, o ir nemanyčiau, jog tiesiai ties „Creep“ plokštelė (įrašas) buvo sugadintas – trūkinėjimai ir užstrigimai greičiausiai bus pačios grupės gudrybė – tuo kūrinys unikalus ir daugiau nieko panašaus muzikos pasaulyje nesu atradęs).
Stipriausia pagal tekstą – „Sunrise“.
Blankiausia – „Brains“.
Klasiškiausia, paprasčiausia – „Trouble“.
Mėgstamiausia - „Creation/Gypsy Escape“.
Taigi, šia apžvalga, mano manymu, įrodžiau, jog albumas turi savotiško specifiškumo ir yra kažkuo išskirtinis bendrame kontekste iš visų progresyviojo ar psichodelinio roko albumų. Jame - daug eksperimentų, permainų, psichodelikos, įmantrybių ir kiekviena daina yra skirtinga. Manau, jog to ir reikia geram albumui.
O dabar duosime bendrą balą šiam albumui. Tam pritaikysiu naują ir modernią balų skaičiavimą.
Bendrą balą procentaliai lemia šie kriterijai:
Albumo viršelis – 5% (0,05)
Tekstas – 15% (0,15)
Atlikimo technika ir instrumentai – 25% (0,25)
Muzikinės ypatybės, instrumentų vaidmuo tam tikrose sferose – 30% (0,30)
Albumo koncepcija, dainų išdėstymas jame – 25% (0,25)
Formulė tokia:
(Bendras balas) = (Balas už viršelį) * 0,05 + (Balas už tekstą) * 0,15 + (Balas už techniką) * 0,25 + (Balas už muziką) * 0,30 + (Balas už dainų išdėstymą) * 0,25.
Skaičiuojame: (Bendras balas) = 6,5 * 0,05 + 6,5 * 0,15 + 8,5 * 0,25 + 9 * 0,30 + 9 * 0,25 = 8,375.
Todėl suapvalinęs iki pusinio balo, rašau bendrą įvertinimą albumui - 8,5 balo.
Štai čia - viso albumo įrašas:
Gyvo atlikimo įrašas (atliekami „Internal Messenger“, „Creep“ ir „Creation/Gypsy Escape“ kūriniai):
Recenzija skirta paminėti praėjusį Arturo Brauno gimtadienį. Birželio 24-ąją jam sukako 72-eji metai.
Parengė Einaras Sipavičius
Tačiau laikui bėgant šios srities scena išsisluoksniavo į dvi aiškiai užčiuopiamas sritis – įvertintieji ir pogrindiniai atlikėjai. Pateiktus pavyzdžius būčiau linkęs pridėti prie pirmosios grupės, o antroje grupėje šmėžuoja įvairūs sėkmės nesulaukę projektai: „Egg“, „Colosseum“, „Fuzzy Duck“ ir galybės kitų, kuriuos išvardyti reiktų kelių A4 formato lapų. Vis dėlto sunku aptikti analogą vienam iš Arturo Brauno (orig. Arthur Brown) projektų „Kingdom Come“. Irgi 8-ojo dešimtmečio pradžios grupė, tiksliau, gyvavo nuo 1970-ųjų rudens iki 1974 metų. Makabriški, psichodeliški, besidarkantys, lyg ne šio pasaulio individai, o atėjūnai, skelbiantys beprotiškus muzikinius pliūpsnius. Jų įvaizdis nepakeičiamas, išlikęs dar nuo „The Crazy World of Arthur Brown“ laikų. Muzikos apžvalgininkai yra juos linkę labiau vadinti eksperimentinės, psichodelinės, o ne progresyviosios muzikos atstovais, tačiau aš įžvelgiu šių dviejų skirtingų sferų simbiozę viename tvėrinyje.
Man jau teko apžvelgti albumą „Journey“, deja, ne visai vykusiai, bet pastarasis yra laikomas sėkmingiausiu, tačiau vis tiek sėkmės grupei neatnešusiu darbu (be to, tai buvo ir paskutinysis jų išleistas darbas iki išsiskyrimo). O aš grįžtu prie to, kas mane dar labiau nei anksčiau intriguoja, ir dažnai nurašoma beatodairiškai iškeliant „Journey“, bet kas buvo ne mažiau savita tuometinės eksperimentinio roko srovės kontekste. Galbūt mane kaip recenzentą galima laikyti pompastišku ir perdėtai įvertinančiu kai kuriuos faktus, bet „Galactic Zoo Dossier“ drįsčiau įvardyti kaip vieną iš originaliausių progresyviosios muzikos istorijoje darbų. Tiesiog jaučiamas meistriškumas, slypi minčių jūros, o koncepcija akivaizdžiai netradicinė, nekalbant apie muzikines kompozicijas, kurios išduoda neįprastą grupės stilių.
Albumo viršelis
Pirmiausia norėčiau paminėti keletą žodžių apie leidinio viršelį. Jis - gan blankus ir nerėžia akies, todėl renkantis muzikinių reikmenų parduotuvėse net neatkreiptum į jį dėmesio, nes yra neįdomus ir visai nepatrauklus. Tačiau reikia įsižiūrėti geriau - jis netgi išduoda muzikos įmantrumą. Septynių grupės narių rašytinė apžvalga lentelės formate, užimanti abi viršelio puses. Klausytojų enciklopedijos be jokių meno užuomazgų netraukia, tačiau nors ir prasideda normaliai – vardas, pavardė, gimimo vieta ir data, ūgis, svoris ir pan., toliau viskas rutuliojama tokiais išgalvotais, juokais įvertintais kriterijais kaip draugų, veidų, pasaulių skaičius, procentalus vaizduotės ar emocijų vertinimas. Nuoroda į albumo viršelio vaizdą didesniu formatu, kad būtų įskaitomi simboliai. Taigi viršelio kūrėjai siekė pasijuokti, pagudrauti, priversti į tai paveizėti ir skaitytoją ir jį paveikti pasitelkiant humorą – psichodeliškas požiūris. Jo išvaizdą vertinčiau 6,5 balo iš 10.
[nuotrauka2]Tekstai
Kūrinių tekstai irgi nėra paprastučiai kaip dukart du. Į kai kurias eilutes reiktų netgi geriau įsiskaityti. Vis dėlto ir žodžiuose pagrindinis autorius Arturas Braunas nepagailėjo psichodelikos. Vidinė sumaištis, siekis būti amžinai jaunam ir, netgi brutaliau apibūdinčiau, šviežiam („Deep in my heart / I can feel insanity / Letting go to set me free“ – daina „Internal Messenger“), tobulybės, harmonijos, pilnatvės, gyvenimo laimės, gal net ir nuotykių ieškojimas („Around the world, in the sky / I‘m gonna look for life“ – „Internal Messenger“ ir „Deep down in my heart I gotta be free to let my soul grow“ – „Sunrise“) ir atsigręžimo į praeitį vengimas.
Yra ir psichodeliškos fantasmagorijos kūrinių kaip „Brains“, kurio visas tekstas yra toks: „We want your brains / To pay for further education / We want your brains / They belong to the nation“. Pabrėžtini žodžiai „We want your brains“ lyg labai tiesi ir ryški „zombizmo“ apraiška. Dar vienas pavyzdys – kūrinys „Night of the Pigs“ ir eilutės: „This is the gig to end all gigs, / This is the night of the pigs“. Taigi, šis albumas pagal tekstinę tematiką nėra vientisas (konceptualus), tačiau turintis dvi skirtingas puses – filosofinę, „giliąją“ bei siurrealistinę, „linksmąją“, ir jos abi gan psichodeliškos. Įmantrumo žodžiuose nėra - visa esmė perteikiama tiesiomis frazėmis be didesnės inversijos (žodžių tvarkos sakinyje kaitos) ar rimavimo, be žodžių žaismo, visas įspūdis diegiamas idėjomis, bet kažko naujo ieškantis klausytojas šviežienos, deja, neranda, todėl tekstai gauna 6,5 balo iš 10.
Atlikimo technika ir instrumentai
Tokioje srityje pirmiausia norisi paminėti nepamirštamą ir giliai įsirėžiantį Arturo Brauno vokalą. Jis daro efektą tam tikrose vietose, o balsas, vietomis stiprus ir aukštas, vietomis rėksmingas, o tembras kartais net drebantis, vibruojantis. Vienas iš nedidelės grupelės talentingų eksperimentinės srovės vokalistų. O koks instrumentalas? Jis - gan įvairus ir tiesiai šviesiai sakyti, kad dominuoja kažkoks vienas instrumentas, negalima. Gal roko tradiciškumas čia pasireiškia tuo, jog bosas dažnai praranda reikšmę, bet užtat jis turi didelį vaidmenį „Gypsy Escape“ instrumentinėje partijoje.
Vis dėlto yra du pagrindiniai visų partijų „vedliai“ – sintezatoriai ir gitara. Gal ryškesnis jų susigrojimas labiau stebimas albume „Journey“, o „Galactic Zoo Dossier“ dažnai šie du instrumentai išsiskiria, t.y. nėra bendro susigrojimo, kada abu instrumentai dominuotų vienodai. Noriu pasakyti, jog yra kūrinių, kuriuose gan ryški gitara, o kituose – sintezatoriai. Yra ir keletas, kuriuose didelį vaidmenį užima pianinas - pavyzdžiui, ryškiame „Sunrise“ sintezatorius groja tik foną, o gitara įsiterpia tik antroje dalyje, bet labai svarbus išlieka pianinas, dažnai lydimas žemo tono boso partijų. Bet nuo instrumentų „atskirumo“, jei taip būtų galima pavadinti tą reiškinį, bendras albumo estetizmas nenukenčia. Kaip tik tam tikru instrumentu pabrėžiami tam tikros mintys ir aspektai – lyriškose dainose dažniau groja pianinas ar akustinė gitara, o tose, kuriose pabrėžtina muzika, o ne tekstas – elektrinė gitara, bosas ir sintezatorius (vargonai). Todėl už atlikimo techniką rašau 8,5 balo.
Muzikinės ypatybės, instrumentų vaidmuo tam tikrose sferose
Labai puiku, jog šiame albume nėra apibrėžtos dinamikos – kiekviena daina turi skirtingą tempą ir ne vienas instrumentas apsiima dėlioti tam tikrus muzikinius niuansus. Pavyzdžiui, „Internal Messenger“ ir „Gypsy Escape“ turi kaip niekad ryškų bosą, pagal kurį brėžiama visos kūrinio melodijos. Tačiau, kaip ir turėtų būti, visu melodijos formavimu daug dažniau užsiima sintezatoriai - galbūt dar net dažniau nei gitara.
Bene kiekvienoje dainoje klavišiniai instrumentai turi savo pozicijas, kai kuriuose vietose tiesiog kaip fonas – pavyzdžiui, įkvėpti muzikai misticizmo, niūrumo ir pan. Gitara daug dažniau lieka prie melodijos, bet niekada nėra apsiribojama tiesiog kelių akordų grojimų. Nors pastaroji rečiau „išvedama“ į solo negu klavišiniai, tačiau turi vietų pasireikšti. Bet klavišininkas vis tiek daug dažniau pasirodo svarbesnis, nes jam nesvetima ir polifonija, grojant dviem, kartais net trim klaviatūromis iškart. Tai dažniausiai būna vargonai ir sintezatoriai su įvairiais specialiais efektais. Sintezatorių naudojimas išvis labai pabrėžtinas dalykas „Kingdom Come“ muzikos kontekste, nes šiuo atžvilgiu grupė naudojo naujausias technologijas.
Melodijų kaita nėra svetimas dalykas šiame albume. Kai kuriuose kūriniuose vyrauja niūrios, bjaurios nuotaikos („Creep“, „Galactic Zoo“, „Simple Man“ fragmentai), kai kur pagrindinį vaidmenį atlieka dinamikos vaidmuo. „Internal Messenger“ - kaip tikra roko daina: ryški, solidi, vientisa ir griežta, bet svarbiausia – dinamiškai aktyvi, turinti stiprų toną. „Sunrise“ – kaip tikra roko baladė: lėta, pasyvi, siekiama klausytoją papirkti lyriška ir gražia melodija, kuri pabaigoje virsta skambia grandiozine kulminacija. „Simple Man“ – rami, lengvai plaukianti, švelni. Ir daugybė kitokių pavyzdžių, kuriais galima grįsti įvairumą dinamine prasme. Už visas muzikines ypatybes rašau bendrą pažymį ir labai gerą – 9 balai.
[nuotrauka3]Albumo koncepcija, dainų išdėstymas
Dar vienas svarbus aspektas, nes dainų tvarka ir bendra albumo mintis lemia jo vertinimą kaip bendrą visuminį vientisą darbą – ar jis nuobodus, ar įdomus, ar kažkuo specifinis ir panašiai. Vis dėlto šioje vietoje grupei priekaištų galėčiau skirti mažai. Pirmiausia žavi, jog albumas prasideda stipria ir paperkančia „Internal Messenger“, o baigiasi tuo pačiu „Internal Messenger“ muzikiniu fragmentu (tik priklijuotu prie dainos „No Time“). Labai svarbu, jog albumo viduryje yra dėmesį prikaustančių stiprių dainų – rėksminga ir stipri „Night of the Pigs“, tiesiog epiška „Sunrise“, neregėto meistriškumo instrumentinis kūrinys „Creation/Gypsy Escape“. Tarp jų įsiterpia ir specifinės dainos, kurios gali patraukti arba atvirkščiai - atbaidyti klausytoją: „Creep“, „Brains“ ar „Galactic Zoo“. Taigi, albumo dainos sudėliotos taip, jog bendras įspūdis apie jį susidarytų kuo geresnis.
Albumas realaus konceptualumo, būdingo progresyviajam rokui, kaip, pavyzdžiui „Pink Floyd“ – „The Dark Side of the Moon“, „Jethro Tull“ – „A Passion Play“ ir panašūs variantai, neturi, tačiau tam tikrų užuomazgų, kaip jau minėtas pradžios-pabaigos sprendimas, yra. Bendras balas už šį kriterijų – 9.
Dabar pasismaginimui suskirstykime dainas į tam tikras kategorijas:
Ryškiausia – „Internal Messenger“.
Stipriausia apskritai – „Sunrise“.
Stipriausia pagal instrumentalą – „Creation/Gypsy Escape“.
Keisčiausia, įmantriausia – „Creep“ (labai daug kitimų, nesuprantamas nepastovumas, sintezatorių nerimastingumas, o ir nemanyčiau, jog tiesiai ties „Creep“ plokštelė (įrašas) buvo sugadintas – trūkinėjimai ir užstrigimai greičiausiai bus pačios grupės gudrybė – tuo kūrinys unikalus ir daugiau nieko panašaus muzikos pasaulyje nesu atradęs).
Stipriausia pagal tekstą – „Sunrise“.
Blankiausia – „Brains“.
Klasiškiausia, paprasčiausia – „Trouble“.
Mėgstamiausia - „Creation/Gypsy Escape“.
Taigi, šia apžvalga, mano manymu, įrodžiau, jog albumas turi savotiško specifiškumo ir yra kažkuo išskirtinis bendrame kontekste iš visų progresyviojo ar psichodelinio roko albumų. Jame - daug eksperimentų, permainų, psichodelikos, įmantrybių ir kiekviena daina yra skirtinga. Manau, jog to ir reikia geram albumui.
O dabar duosime bendrą balą šiam albumui. Tam pritaikysiu naują ir modernią balų skaičiavimą.
Bendrą balą procentaliai lemia šie kriterijai:
Albumo viršelis – 5% (0,05)
Tekstas – 15% (0,15)
Atlikimo technika ir instrumentai – 25% (0,25)
Muzikinės ypatybės, instrumentų vaidmuo tam tikrose sferose – 30% (0,30)
Albumo koncepcija, dainų išdėstymas jame – 25% (0,25)
Formulė tokia:
(Bendras balas) = (Balas už viršelį) * 0,05 + (Balas už tekstą) * 0,15 + (Balas už techniką) * 0,25 + (Balas už muziką) * 0,30 + (Balas už dainų išdėstymą) * 0,25.
Skaičiuojame: (Bendras balas) = 6,5 * 0,05 + 6,5 * 0,15 + 8,5 * 0,25 + 9 * 0,30 + 9 * 0,25 = 8,375.
Todėl suapvalinęs iki pusinio balo, rašau bendrą įvertinimą albumui - 8,5 balo.
Štai čia - viso albumo įrašas:
Gyvo atlikimo įrašas (atliekami „Internal Messenger“, „Creep“ ir „Creation/Gypsy Escape“ kūriniai):
Recenzija skirta paminėti praėjusį Arturo Brauno gimtadienį. Birželio 24-ąją jam sukako 72-eji metai.
Parengė Einaras Sipavičius