„Tavo gyvenimo muzika“ – nauja Music.lt rubrika, kurioje žmonės, kurių paprastai interviu klausiama visai kitokių klausimų, atsakinės į 10 klausimų apie muziką. Aktoriai, stilistai, dizaineriai, rašytojai, freelancer‘iai – šioje rubrikoje turės progą pasireikšti visi, kurių pagrindinė profesija nėra tiesiogiai susijusi su muzika.
Žmogaus, kuris į pastovius 10 klausimų atsakinėjo pirmas – pristatinėti tikrai nereikia. Paulius Ambrazevičius, kuris sutiko šią rubriką „atidaryti“, yra puikus pavyzdys žmogaus, kuriam muzika tikrai yra daug daugiau nei tiesiog fonas. Jis žino, išmano ir gali papasakoti daug – todėl su tokiu žmogumi kalbėtis – grynas malonumas.
1. Kaip galėtumėte apibūdinti savo muzikinį stilių?
Jei prieš kokius 8-10 metų būčiau gavęs šitą klausimą, atsakymą žinočiau tiksliau – pankrokas, ska ir panašūs. Dabar neturiu vieno, mėgstamiausio stiliaus – klausau nuo to paties pankroko, iki įvairaus indie roko, post-punk, metalo (ypač progresyvaus), įvairios elektronikos. Mėgstu ne konkrečius stilius, o atlikėjus, kurie tarpusavy gali labai skirtis. Pavyzdys iš šio pavasario – ketvirtadienį iš širdies atsilinksminau “Jama & W” koncerte, o šeštadienį ėjau į “Manowar”. Mano muzikos skonis, kaip ir viskas, kuo užsiimu gyvenime, yra gana eklektiški. O viską tiksliai apie mano mėgstamos muzikos stilių galima pamatyti mano Last.fm paskyroje.
2. Kokį vaidmenį muzika vaidina jūsų gyvenime?
Vienoje “Arcade Fire” dainoje yra tokios eilutės “...if there's no music up in heaven, then what's it for?” (“Jeigu Rojuje nėra muzikos, tai kam jis išvis toks reikalingas?”). Man muzika yra geriausias dalykas gyvenime, ir vienas turbūt iš kelių svarbiausių – jeigu reikėtų rinktis, kurio pojūčio netekti, tai ilgiausiai saugočiau klausą. Užaugau namuose, kur visada buvo įjungtas radijas, patefonas arba sukdavosi kokia nors kasetė, tai turbūt tokiu būdu tėvai ir įskiepijo mano meilę muzikai – ir dabar bet ką darydamas būtinai turiu įsijungti muziką. Ir šiaip – kai jau pradėjau bręsti ir galvoti, ką noriu veikti su gyvenimu, prisiskaitęs Ramūno Zilnio straipsnių norėjau tapti muzikos žurnalistu, rašyti apie grupes ir atlikėjus, recenzuoti albumus – iš dalies tokia veikla ir užsiėmiau, apie muziką rašiau į dabar jau nebeleidžiamą muzikos žurnalą “Urbanation”, rengiau muzikos skiltį žurnale “Playboy”, keletą kitų mano straipsnių apie muziką spausdino ir kiti leidiniai.
3. Kokį albumą ar dainą galėtumėte pavadinti savo gyvenimo garso takeliu?
Yra tokia čekų grupė “The Prostitutes”, iš kurių netgi prieš keletą metų ėmiau interviu, ir jie turi toką gabalą “Hometown Zombie”, kuris yra apie tai, kad kvaila užsisėdėti ir užsidaryti vienoje vietoje, kai tau yra atviras visas pasaulis. Kiekvienąkart paklausęs jo suprantu, kad elgiuosi teisingai, nuolat ieškodamas naujų užsiėmimų ir išraiškos būdų. Beje, pagal mano Last.fm, jis, kartu su “Interpol” – “Evil” yra mano klausomiausias visų laikų gabalas. Kaip ir garsusis radijo DJus Johnas Peelas, labai mėgstu “The Undertones” gabalą “Teenage Kicks” - ant jo paminklo netgi iškaltos pirmos šitos dainos eilutės “Teenage dreams / So hard to beat”.
4. Koks yra jūsų naujausias muzikinis atradimas?
Stengiuosi nuolat ką nors naujo atrasti, bet pats naujausias – “Foo Fighters” atliekamas Paulo McCartney ir “Wings” koveris “Band on the Run”. Dar labai sužavėjo “Open’er” festivaly gyvai išgirstas “Pearl Jam” atliekamas “The Who” koveris “Baba O’Riley”. Išvis šitas paskutinis pusmetis buvo kupinas muzikos atradimų – pirmąkart gyvai pamačiau ir labai pamėgau šiauliečius “Colours of Bubbles”, kurie išleido fantastišką albumą “Inspired by True Story”, “Jama & W” įrašė “Dainą apie nelaimingą meilę”, kurios negaliu atsiklausyti. Taip pat pradėjau klausyti “The Horrors”, “Future Islands” (po jų įsimintino pasirodymo"), įsimylėjau “Lyapis Trubetskoy” ir labai nuliūdau, kai sužinojau, kad nuo rugsėjo 1 dienos jie išsiskirsto, iš naujo, po dešimties metų pertraukos atradau “Interpol”, pradėjau klausytis “Echo and the Bunnymen” ir gausybės kitų. Per ir prieš “Velnio akmenį” atradau tris labai patikusias grupes – “pg.lost”, “Turbowolf” ir “Birth of Joy”.
5. Maloniausias, kokiu nors būdu su muzika susijęs atsiminimas?
Labai įstrigo 2006 metų italų pankų “Los Fastidios” koncertas dabar jau neveikiančiame legendiniame “Green Club” – vietos buvo labai mažai, žmonių ir energijos daug, vienas įsimintiniausių gyvenime koncertų. O po jo grupė ilgai nesiskirstė, tai sugebėjau dar ir autografą ant plakato pasiimti, tas plakatas ilgai kabėjo kambary studentų barake ant sienos, bet kraustantis kažkur pradingo. Jie buvo pirmi tikri žvaigždės (mano akyse), su kuriais pavyko taip paprastai ir maloniai pabendrauti.
6. Muzikinis guilty pleasure? T.y. daina, atlikėjas ar albumas, kurį daugelis smerkia ir kritikuoja, o jums, vis dėlto, patinka?
Visai nemažai tokių kūrinių atsiranda, kai keliaujam su “Humoro klubu” – per radiją užgroja kokį nors prastą popsą, kad ir Nicki Minaj “Starships”, “Sigma” “Nobody to Love”, Jessie J “LaserLight” ar dar ką nors panašaus, bet tas gabalas įstringa ir patinka dėl to, kokius prisiminimus kelia. Dar kažkokią jautrią stygą užgauna Emeli Sande ir Labrinth – “Beneath Your Beautiful”. Ir šiaip gėda, bet vis dar mėgstu “Creed”, nors ir suprantu, kaip ten viskas blogai. Ir su malonumu eičiau į “Limp Bizkit” koncertą, jeigu jie atvažiuotų dar kartą į Lietuvą.
7. Toliausia, kiek yra tekę nukeliauti dėl grupės ar atlikėjo?
Nežinau, kaip tiksliai tai vertinti ir kas yra sudėtingiau – ar sėsti į lėktuvą ir porą valandų skristi iki Londono, kad pamatyčiau gyvai “Arcade Fire”, ar važiuoti į “Open’er” festivalį Lenkijoje, kai kelionė automobiliu trunka apie aštuonias valandas. Atstumo prasme toliau Londonas, bet daugiau vargo vis tiek yra važiuoti į Lenkiją. Į “Open’er” festivalį važiuojam nuo 2011 metų kasmet daugmaž ta pačia kompanija ir kiekvienais metais važiuojam dėl grupių, kurios ten visada būna aukščiausio lygio – per tuos ketverius metus gyvai pamačiau “Pulp”, “Blur”, Jacką White’ą, “Pearl Jam”, “The National”, “Arctic Monkeys”, “Tame Impala”, “Coldplay”, Prince’ą, “Faith No More”, Nicką Cave’ą (nors ir ne iki galo), “Bon Iver”, “Crystal Fighters”, “The Strokes”, “The Kills”, “New Order”, “Franz Ferdinand”, “Mumford and Sons”, “Bloc Party”, “Editors”, “Queens of the Stone Age”, “The Black Keys”, “Phoenix”. Šiemet su drauge skridom į Londoną gyvai pažiūrėti “Arcade Fire” (juos jau buvau matęs ankstesnio turo metu Varšuvoje) ir vienintelis nusivylimas buvo tas, kad nepagalvojau nusipirkti bilietų į abu koncertus (buvo du koncertai du vakarus iš eilės), nes koncertas buvo fantastiškai geras, “Arcade Fire” yra viena iš geriausiai gyvai pasirodančių grupių šiuo metu pasaulyje.
8. Ar galite įvardinti grupę ar atlikėją, kurį, turėdamas galimybes, sutiktumėte sekioti aplink pasaulį viso turo metu?
Suskaičiuočiau tris tokias grupes – jau minėti “Arcade Fire”, “The National” ir “Foo Fighters” (jie dabar yra mano kitas tikslas – tik paskelbs apie koncertus Europoje, iškart ieškosiu bilietų).
9. Kokiose situacijose labiausiai atkreipiate dėmesį į muziką?
Gal nuskambėsiu kaip blogas žmogus, bet visada, pradėdamas bendrauti su naujais žmonėmis, atkreipiu dėmesį į jų muzikos skonį – jeigu žmogus klauso ko nors, dėl ko reikia pasistengti, ieškoti muzikos pačiam, bent kiek domėtis – tada reiškia, kad su juo sutarsim. Ir tai net neturi būti mano mėgstama muzika – gali būti hip-hopas, metalas, elektronika – nesvarbu. Niekad nesuprasiu tų žmonių, kurie klauso kokį nors “European Hit Radio” ir mėgstamiausią visų laikų dainą keičia kartą per mėnesį, nes radijas ankstesnę grot nustojo.
10. Jeigu reiktų pasirinkti dainą, kuri gros per jūsų laidotuves, kokią pasirinktumėte?
“Blur” – “Universal”. Bet turėtų skambėti ne įrašas, o ją turėtų atlikti mano draugai gyvai su gitara. Geresnio gabalo tam neįsivaizduoju.
Dėkojame Pauliui Ambrazevičiui už nuoširdžius ir išsamius atsakymus. Rubrikos autorė - Patricija Tilvikaitė.
Žmogaus, kuris į pastovius 10 klausimų atsakinėjo pirmas – pristatinėti tikrai nereikia. Paulius Ambrazevičius, kuris sutiko šią rubriką „atidaryti“, yra puikus pavyzdys žmogaus, kuriam muzika tikrai yra daug daugiau nei tiesiog fonas. Jis žino, išmano ir gali papasakoti daug – todėl su tokiu žmogumi kalbėtis – grynas malonumas.
1. Kaip galėtumėte apibūdinti savo muzikinį stilių?
Jei prieš kokius 8-10 metų būčiau gavęs šitą klausimą, atsakymą žinočiau tiksliau – pankrokas, ska ir panašūs. Dabar neturiu vieno, mėgstamiausio stiliaus – klausau nuo to paties pankroko, iki įvairaus indie roko, post-punk, metalo (ypač progresyvaus), įvairios elektronikos. Mėgstu ne konkrečius stilius, o atlikėjus, kurie tarpusavy gali labai skirtis. Pavyzdys iš šio pavasario – ketvirtadienį iš širdies atsilinksminau “Jama & W” koncerte, o šeštadienį ėjau į “Manowar”. Mano muzikos skonis, kaip ir viskas, kuo užsiimu gyvenime, yra gana eklektiški. O viską tiksliai apie mano mėgstamos muzikos stilių galima pamatyti mano Last.fm paskyroje.
2. Kokį vaidmenį muzika vaidina jūsų gyvenime?
Vienoje “Arcade Fire” dainoje yra tokios eilutės “...if there's no music up in heaven, then what's it for?” (“Jeigu Rojuje nėra muzikos, tai kam jis išvis toks reikalingas?”). Man muzika yra geriausias dalykas gyvenime, ir vienas turbūt iš kelių svarbiausių – jeigu reikėtų rinktis, kurio pojūčio netekti, tai ilgiausiai saugočiau klausą. Užaugau namuose, kur visada buvo įjungtas radijas, patefonas arba sukdavosi kokia nors kasetė, tai turbūt tokiu būdu tėvai ir įskiepijo mano meilę muzikai – ir dabar bet ką darydamas būtinai turiu įsijungti muziką. Ir šiaip – kai jau pradėjau bręsti ir galvoti, ką noriu veikti su gyvenimu, prisiskaitęs Ramūno Zilnio straipsnių norėjau tapti muzikos žurnalistu, rašyti apie grupes ir atlikėjus, recenzuoti albumus – iš dalies tokia veikla ir užsiėmiau, apie muziką rašiau į dabar jau nebeleidžiamą muzikos žurnalą “Urbanation”, rengiau muzikos skiltį žurnale “Playboy”, keletą kitų mano straipsnių apie muziką spausdino ir kiti leidiniai.
3. Kokį albumą ar dainą galėtumėte pavadinti savo gyvenimo garso takeliu?
Yra tokia čekų grupė “The Prostitutes”, iš kurių netgi prieš keletą metų ėmiau interviu, ir jie turi toką gabalą “Hometown Zombie”, kuris yra apie tai, kad kvaila užsisėdėti ir užsidaryti vienoje vietoje, kai tau yra atviras visas pasaulis. Kiekvienąkart paklausęs jo suprantu, kad elgiuosi teisingai, nuolat ieškodamas naujų užsiėmimų ir išraiškos būdų. Beje, pagal mano Last.fm, jis, kartu su “Interpol” – “Evil” yra mano klausomiausias visų laikų gabalas. Kaip ir garsusis radijo DJus Johnas Peelas, labai mėgstu “The Undertones” gabalą “Teenage Kicks” - ant jo paminklo netgi iškaltos pirmos šitos dainos eilutės “Teenage dreams / So hard to beat”.
4. Koks yra jūsų naujausias muzikinis atradimas?
Stengiuosi nuolat ką nors naujo atrasti, bet pats naujausias – “Foo Fighters” atliekamas Paulo McCartney ir “Wings” koveris “Band on the Run”. Dar labai sužavėjo “Open’er” festivaly gyvai išgirstas “Pearl Jam” atliekamas “The Who” koveris “Baba O’Riley”. Išvis šitas paskutinis pusmetis buvo kupinas muzikos atradimų – pirmąkart gyvai pamačiau ir labai pamėgau šiauliečius “Colours of Bubbles”, kurie išleido fantastišką albumą “Inspired by True Story”, “Jama & W” įrašė “Dainą apie nelaimingą meilę”, kurios negaliu atsiklausyti. Taip pat pradėjau klausyti “The Horrors”, “Future Islands” (po jų įsimintino pasirodymo"), įsimylėjau “Lyapis Trubetskoy” ir labai nuliūdau, kai sužinojau, kad nuo rugsėjo 1 dienos jie išsiskirsto, iš naujo, po dešimties metų pertraukos atradau “Interpol”, pradėjau klausytis “Echo and the Bunnymen” ir gausybės kitų. Per ir prieš “Velnio akmenį” atradau tris labai patikusias grupes – “pg.lost”, “Turbowolf” ir “Birth of Joy”.
5. Maloniausias, kokiu nors būdu su muzika susijęs atsiminimas?
Labai įstrigo 2006 metų italų pankų “Los Fastidios” koncertas dabar jau neveikiančiame legendiniame “Green Club” – vietos buvo labai mažai, žmonių ir energijos daug, vienas įsimintiniausių gyvenime koncertų. O po jo grupė ilgai nesiskirstė, tai sugebėjau dar ir autografą ant plakato pasiimti, tas plakatas ilgai kabėjo kambary studentų barake ant sienos, bet kraustantis kažkur pradingo. Jie buvo pirmi tikri žvaigždės (mano akyse), su kuriais pavyko taip paprastai ir maloniai pabendrauti.
6. Muzikinis guilty pleasure? T.y. daina, atlikėjas ar albumas, kurį daugelis smerkia ir kritikuoja, o jums, vis dėlto, patinka?
Visai nemažai tokių kūrinių atsiranda, kai keliaujam su “Humoro klubu” – per radiją užgroja kokį nors prastą popsą, kad ir Nicki Minaj “Starships”, “Sigma” “Nobody to Love”, Jessie J “LaserLight” ar dar ką nors panašaus, bet tas gabalas įstringa ir patinka dėl to, kokius prisiminimus kelia. Dar kažkokią jautrią stygą užgauna Emeli Sande ir Labrinth – “Beneath Your Beautiful”. Ir šiaip gėda, bet vis dar mėgstu “Creed”, nors ir suprantu, kaip ten viskas blogai. Ir su malonumu eičiau į “Limp Bizkit” koncertą, jeigu jie atvažiuotų dar kartą į Lietuvą.
7. Toliausia, kiek yra tekę nukeliauti dėl grupės ar atlikėjo?
Nežinau, kaip tiksliai tai vertinti ir kas yra sudėtingiau – ar sėsti į lėktuvą ir porą valandų skristi iki Londono, kad pamatyčiau gyvai “Arcade Fire”, ar važiuoti į “Open’er” festivalį Lenkijoje, kai kelionė automobiliu trunka apie aštuonias valandas. Atstumo prasme toliau Londonas, bet daugiau vargo vis tiek yra važiuoti į Lenkiją. Į “Open’er” festivalį važiuojam nuo 2011 metų kasmet daugmaž ta pačia kompanija ir kiekvienais metais važiuojam dėl grupių, kurios ten visada būna aukščiausio lygio – per tuos ketverius metus gyvai pamačiau “Pulp”, “Blur”, Jacką White’ą, “Pearl Jam”, “The National”, “Arctic Monkeys”, “Tame Impala”, “Coldplay”, Prince’ą, “Faith No More”, Nicką Cave’ą (nors ir ne iki galo), “Bon Iver”, “Crystal Fighters”, “The Strokes”, “The Kills”, “New Order”, “Franz Ferdinand”, “Mumford and Sons”, “Bloc Party”, “Editors”, “Queens of the Stone Age”, “The Black Keys”, “Phoenix”. Šiemet su drauge skridom į Londoną gyvai pažiūrėti “Arcade Fire” (juos jau buvau matęs ankstesnio turo metu Varšuvoje) ir vienintelis nusivylimas buvo tas, kad nepagalvojau nusipirkti bilietų į abu koncertus (buvo du koncertai du vakarus iš eilės), nes koncertas buvo fantastiškai geras, “Arcade Fire” yra viena iš geriausiai gyvai pasirodančių grupių šiuo metu pasaulyje.
8. Ar galite įvardinti grupę ar atlikėją, kurį, turėdamas galimybes, sutiktumėte sekioti aplink pasaulį viso turo metu?
Suskaičiuočiau tris tokias grupes – jau minėti “Arcade Fire”, “The National” ir “Foo Fighters” (jie dabar yra mano kitas tikslas – tik paskelbs apie koncertus Europoje, iškart ieškosiu bilietų).
9. Kokiose situacijose labiausiai atkreipiate dėmesį į muziką?
Gal nuskambėsiu kaip blogas žmogus, bet visada, pradėdamas bendrauti su naujais žmonėmis, atkreipiu dėmesį į jų muzikos skonį – jeigu žmogus klauso ko nors, dėl ko reikia pasistengti, ieškoti muzikos pačiam, bent kiek domėtis – tada reiškia, kad su juo sutarsim. Ir tai net neturi būti mano mėgstama muzika – gali būti hip-hopas, metalas, elektronika – nesvarbu. Niekad nesuprasiu tų žmonių, kurie klauso kokį nors “European Hit Radio” ir mėgstamiausią visų laikų dainą keičia kartą per mėnesį, nes radijas ankstesnę grot nustojo.
10. Jeigu reiktų pasirinkti dainą, kuri gros per jūsų laidotuves, kokią pasirinktumėte?
“Blur” – “Universal”. Bet turėtų skambėti ne įrašas, o ją turėtų atlikti mano draugai gyvai su gitara. Geresnio gabalo tam neįsivaizduoju.
Dėkojame Pauliui Ambrazevičiui už nuoširdžius ir išsamius atsakymus. Rubrikos autorė - Patricija Tilvikaitė.