Vieną paskutiniųjų spalio vakarų Menų fabrike „Loftas“ krikščioniškojo roko gerbėjus sutraukė amerikiečiai „Skillet“. Į šį koncertą ėjau nusiteikusi dvejopai. Viena vertus tai buvo viena mano iš klausomiausių grupių prieš gerus 5-7 metus ir buvo gan nostalgiška girdėti dainas su kuriomis augau. Kita vertus, jau seniai „persimečiau“ prie kitų stilių grupių ir panaši muzika, neturinti sentimentalaus priedo, kiek erzino. Tuo labiau iš vėžių išmušė keli dar prieš koncertą pasirodę straipsniai apie norų sąrašus, gurmaniškus patiekalus ir pretenzijas. Bet vis dėlto visus išankstinius nusistatymus teko palikti „už savęs“.
Pirmoji į sceną žengė pačių „Skillet“ pasirinkta apšildančioji grupė „Lori! Lori!“. Tai tikrai buvo vykęs sprendimas. Palyginti nežinoma, tačiau jau savitą skambesį įvaldžiusi grupė, užkrėtė publiką tinkama nuotaika ir energija. Gal tik vokalistės balsas kiek per silpnas tokiam stiliui, nors visumoje tai nebuvo toks jau blogas variantas – jėgos užtaisas buvo nemažas ir nepjovė ausų.
Pasirodžius vakaro žvaigždėms, susirinkusieji netruko išsilaisvinti iš neretai lietuviams būdingo santūrumo: nestoviniavo, taškėsi, šėlo. Nors dažnai negailiu kritikos publikai, ypač festivalių metu, tačiau Skillet‘ų gerbėjai žavėjo savo atsidavimu. Tuo jiems atsakė ir grupė. Ne veltui visame pasaulyje jie garsėja savo gerbėjų „Panhead‘ų“ armija. Skillet‘ai išties vertina savo gerbėjus ir negaili jiems pagirų, istorijų apie savo veiklą bei tikėjimą, o koncerto metu prisipažino, kad išleido rinktinių dainų albumą specialiai Europai, mat Jungtinės Amerikos Valstijos, pasak jų, jau ir taip išlepintos.
Gal tik kiek nuvylė viduryje pasirodymo įsimaišiusi daina „Those Nights“. Kitame koncerte, kitoje aplinkoje ir tarp kitų dainų, gal ji ir būtų tikusi, tačiau čia buvo per silpna ir iškrentanti iš konteksto. Joje man trūko galios, o gal tiesiog pačių Skillet‘ų. Visos kitos dainos kėlė pasitenkinimo šypseną – epiškos kompozicijos, nuolatinė dinamika, pavieniai grupės nariai tai išeidavo, tai vėl grįždavo į sceną, o žiūrint į nuolat agresyviai galvą purtančią būgnininkę Jen Ledger, išties kilo klausimas, kaip jos dar nesupykino. Žavėjo ir violančelininkai bei smuiko partijos. Koncertui jau einant į pabaigą buvo galima išgirsti ne tik Skillet‘ų kompozicijų, bet ir trumpučių ištraukų iš Bacho ar kitų klasikų kūrybos.
Iš esmės džiaugiuosi, kad ėjau į koncertą su išankstiniu nusistatymu, nes „Skillet“ tai sugriovė ir paliko viduje pasitenkinimo jausmą. Tai viena tų grupių, kuriai rūpi jos gerbėjai, kuri nepamiršo krikščioniškų vertybių, o svarbiausia – kaip kurti ir atlikti muziką, sukeliančią viduje virpuliukus ir norą kartu šokti ir taškytis.
Koncerte lankėsi ir vertino Rugilė Jatkauskaitė
Fotografijose koncertą įamžino Mantas Daleckis ("Unrest"):
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
Pirmoji į sceną žengė pačių „Skillet“ pasirinkta apšildančioji grupė „Lori! Lori!“. Tai tikrai buvo vykęs sprendimas. Palyginti nežinoma, tačiau jau savitą skambesį įvaldžiusi grupė, užkrėtė publiką tinkama nuotaika ir energija. Gal tik vokalistės balsas kiek per silpnas tokiam stiliui, nors visumoje tai nebuvo toks jau blogas variantas – jėgos užtaisas buvo nemažas ir nepjovė ausų.
Pasirodžius vakaro žvaigždėms, susirinkusieji netruko išsilaisvinti iš neretai lietuviams būdingo santūrumo: nestoviniavo, taškėsi, šėlo. Nors dažnai negailiu kritikos publikai, ypač festivalių metu, tačiau Skillet‘ų gerbėjai žavėjo savo atsidavimu. Tuo jiems atsakė ir grupė. Ne veltui visame pasaulyje jie garsėja savo gerbėjų „Panhead‘ų“ armija. Skillet‘ai išties vertina savo gerbėjus ir negaili jiems pagirų, istorijų apie savo veiklą bei tikėjimą, o koncerto metu prisipažino, kad išleido rinktinių dainų albumą specialiai Europai, mat Jungtinės Amerikos Valstijos, pasak jų, jau ir taip išlepintos.
Gal tik kiek nuvylė viduryje pasirodymo įsimaišiusi daina „Those Nights“. Kitame koncerte, kitoje aplinkoje ir tarp kitų dainų, gal ji ir būtų tikusi, tačiau čia buvo per silpna ir iškrentanti iš konteksto. Joje man trūko galios, o gal tiesiog pačių Skillet‘ų. Visos kitos dainos kėlė pasitenkinimo šypseną – epiškos kompozicijos, nuolatinė dinamika, pavieniai grupės nariai tai išeidavo, tai vėl grįždavo į sceną, o žiūrint į nuolat agresyviai galvą purtančią būgnininkę Jen Ledger, išties kilo klausimas, kaip jos dar nesupykino. Žavėjo ir violančelininkai bei smuiko partijos. Koncertui jau einant į pabaigą buvo galima išgirsti ne tik Skillet‘ų kompozicijų, bet ir trumpučių ištraukų iš Bacho ar kitų klasikų kūrybos.
Iš esmės džiaugiuosi, kad ėjau į koncertą su išankstiniu nusistatymu, nes „Skillet“ tai sugriovė ir paliko viduje pasitenkinimo jausmą. Tai viena tų grupių, kuriai rūpi jos gerbėjai, kuri nepamiršo krikščioniškų vertybių, o svarbiausia – kaip kurti ir atlikti muziką, sukeliančią viduje virpuliukus ir norą kartu šokti ir taškytis.
Koncerte lankėsi ir vertino Rugilė Jatkauskaitė
Fotografijose koncertą įamžino Mantas Daleckis ("Unrest"):
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}