Pirmadienis, atrodytų, ne pati geriausia diena koncertui, tačiau pravėrus klubo „New York“ duris bet kokie nuogąstavimai dėl galimo nedidelio žmonių kiekio greitai dingo. Nors salė nebuvo visiškai sausakimša, bet Norvegijos black metal scenos korifėjų – „Mayhem“, viešinčių Lietuvoje jau ne pirmą kartą, pasižiūrėti susirinko solidi masė žmonių.
Ką gi, su kolega palikę savo kurtkes rūbinėje ir patraukėm link scenos, o ten jau savo pasirodymą pradėjo „Blodhemn“. Tai - vieno žmogaus grupė, tačiau palaipsniui, matyt, nihilizmui ir mizantropijai ėmus blėsti, nuo 2010 m. grupės įkūrėjas ir vienintelis narys Invisusas (gyvų pasirodymų metu atlieka tik vokalisto pareigas) nusprendė užkariauti koncertų sales tam pasitelkęs keletą talkininkų. O grupės pavadinimas, greičiausiai, inspiruotas 1998 m. tokiu pat pavadinimų išleisto „Enslaved“ albumo.
Smalsumo genamas prieš koncertą perklausiau keletą kūrinių iš „Blodhemn“ repertuaro, bet susižavėjimo išsyk nepatyriau. Pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Teko viltis, kad gyvas pasirodymas įtikins, jog šiuos norvegus verta klausyti. Bet, deja. Išklausius visą pasirodymą teko konstatuoti, kad „Blodhemn“ mano grojaraštyje tikrai nebus. Pavieniuose kūriniuose išnirdavo ir visai smagių thrashovų riffų, bet visumoje muzika blanki, o kalbėti apie gerą šou ar sceninį įvaizdį būtų netikslinga, nes viso to tiesiog nebuvo. Negelbėjo grupės ir šešiastyge bosine gitara pasidabinęs bosistas, kuriam čia būtų užtekę ir keturstygio boso. Summa summarum turo organizatoriai neprašovė pasirinkdami apšildančiąją grupę, kuri nė pro kur negalėtų nustelbti vakaro headlinerių.
Po neilgos pertraukos prigeso šviesos ir pasigirdo „Silvester Anfang“ intro garsai, kas reiškė, kad jubiliejų švenčiantys „Mayhem“ jau netrukus bus scenoje. Nurimus intro sulipę muzikantai iškart pradėjo nuo, nepabijokim to žodžio, kultinio Deathcrusho. Publika euforijoj! Užvirė įnirtingas pogas, kuris praktiškai nesiliovė per didžiąją pasirodymo dalį. Grupės repertuaras tiesiog rovė stogą susirinkusiems. Kai grojami tokie gabalai kaip „Buried by Time and Dust“, „My Death“, „Chainsaw Gutsfuck“, „Pure Fucking Armageddon“ negali likti abejingas tam kas vyksta. O kai pagaliau suskambo ne kartą publikos šauksmuose minėto „Freezing Moon“ riffai atrodė, kad atėjo visuotinio katarsio metas.
Grojaraštį „Mayhem“ pasirinko labai apdairiai, nuskambėjo kūriniai iš praktiškai visų esminių jų leidinių. Be jau minėtųjų, kiekvieno blackerio širdį įsirėžusių gabalų, skambėjo turbūt vienas įdomiausių „Ordo ad Chao“ albumo kompozicijų „Illuminate Eliminate“, taip pat „Psywar“ iš birželį pasirodžiusio „Esoteric Warfare“. Taigi, duoklė, nors ir negausi, buvo atiduota ir pastarųjų metų leidiniams.
Mačiusieji „Mayhem“ 2010 m. festivalyje Velnio Akmuo greičiausiai vėl tikėjosi išvysti vokalistą pasidabinusi kunigo rūbais ir sviedžiantį kiaulės galvą į publiką. Tačiau šįkart to nebuvo. Atilla šiam vakarui iš savo garderobo pasirinko kur kas paprastesnius rūbelius. Be abejo veidą pasidabino ezoteriniais simboliais bei krauju, o iš rankų beveik nepaleido kaukolės, kaulų ir virvės su kilpa, kuriais teatrališkai žongliravo pasirodymo metu. Antras, po Attilos, traukęs dėmesį scenoje buvo Hellhammmerio būgnų setas, kuris atrodo lyg savotiška tvirtovė scenoje, o pats jos valdovas, grojantis, galima sakyti, pusėje Norvegijos metalo grupių, pliekia būgnais tiesiog antžmogiškai.
Baigę savo pasirodymą visi nariai labai mikliai pasišalino nuo scenos. Nusišypsoti privertė gitaristas, kuris greit nusiėmęs gitarą stvėrė jos dėklą ir vos ne bėgte dingo užkulisiuose. Vienintelis Attila dar liko scenoje ir išreiškė pagarbą publikai. O taip norėjosi, kad Hellhammeris pagaliau išlystų iš už būgnų ir švystelėtų savo lazdeles į minią.
Kokia koncerto apžvalga be minčių apie garsą. Nebuvau tas pseudospecas su skeptiška mimika veide įsitaisęs šalia garsisto pulto ir nuolat jį keiksnojantis dėl prasto garso. Koncertų su idealiu garsu, ypač sunkiosios muzikos srity, rasti sunku. Šį kartą taip pat vietomis norėjosi sodresnio skambesio, tačiau suprantama, kad tokią muziką keblu gerai įgarsinti, todėl pernelyg nelendant į smulkmenas, galima sakyti, garsas buvo OK. Svarbiausia, kad išėjus po koncerto į lauką ausyse nezvimbė.
Toli už savo nugarų palikę „Blodhemn“ Norvegijos black metal flagmanas kruopščiai parengęs setlistą ir užtikrintai jį išpildęs pademonstravo, kad savo gyvavimo trisdešimtmetį švenčia neatsitiktinai ir sudėti ginklų dar nežada.
Koncerte lankėsi ir vertino Vitalijus Gailius
Nuotraukų autorius - Vytenis Jurevičius:
Bloodheim
Mayhem
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
Ką gi, su kolega palikę savo kurtkes rūbinėje ir patraukėm link scenos, o ten jau savo pasirodymą pradėjo „Blodhemn“. Tai - vieno žmogaus grupė, tačiau palaipsniui, matyt, nihilizmui ir mizantropijai ėmus blėsti, nuo 2010 m. grupės įkūrėjas ir vienintelis narys Invisusas (gyvų pasirodymų metu atlieka tik vokalisto pareigas) nusprendė užkariauti koncertų sales tam pasitelkęs keletą talkininkų. O grupės pavadinimas, greičiausiai, inspiruotas 1998 m. tokiu pat pavadinimų išleisto „Enslaved“ albumo.
Smalsumo genamas prieš koncertą perklausiau keletą kūrinių iš „Blodhemn“ repertuaro, bet susižavėjimo išsyk nepatyriau. Pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. Teko viltis, kad gyvas pasirodymas įtikins, jog šiuos norvegus verta klausyti. Bet, deja. Išklausius visą pasirodymą teko konstatuoti, kad „Blodhemn“ mano grojaraštyje tikrai nebus. Pavieniuose kūriniuose išnirdavo ir visai smagių thrashovų riffų, bet visumoje muzika blanki, o kalbėti apie gerą šou ar sceninį įvaizdį būtų netikslinga, nes viso to tiesiog nebuvo. Negelbėjo grupės ir šešiastyge bosine gitara pasidabinęs bosistas, kuriam čia būtų užtekę ir keturstygio boso. Summa summarum turo organizatoriai neprašovė pasirinkdami apšildančiąją grupę, kuri nė pro kur negalėtų nustelbti vakaro headlinerių.
Po neilgos pertraukos prigeso šviesos ir pasigirdo „Silvester Anfang“ intro garsai, kas reiškė, kad jubiliejų švenčiantys „Mayhem“ jau netrukus bus scenoje. Nurimus intro sulipę muzikantai iškart pradėjo nuo, nepabijokim to žodžio, kultinio Deathcrusho. Publika euforijoj! Užvirė įnirtingas pogas, kuris praktiškai nesiliovė per didžiąją pasirodymo dalį. Grupės repertuaras tiesiog rovė stogą susirinkusiems. Kai grojami tokie gabalai kaip „Buried by Time and Dust“, „My Death“, „Chainsaw Gutsfuck“, „Pure Fucking Armageddon“ negali likti abejingas tam kas vyksta. O kai pagaliau suskambo ne kartą publikos šauksmuose minėto „Freezing Moon“ riffai atrodė, kad atėjo visuotinio katarsio metas.
Grojaraštį „Mayhem“ pasirinko labai apdairiai, nuskambėjo kūriniai iš praktiškai visų esminių jų leidinių. Be jau minėtųjų, kiekvieno blackerio širdį įsirėžusių gabalų, skambėjo turbūt vienas įdomiausių „Ordo ad Chao“ albumo kompozicijų „Illuminate Eliminate“, taip pat „Psywar“ iš birželį pasirodžiusio „Esoteric Warfare“. Taigi, duoklė, nors ir negausi, buvo atiduota ir pastarųjų metų leidiniams.
Mačiusieji „Mayhem“ 2010 m. festivalyje Velnio Akmuo greičiausiai vėl tikėjosi išvysti vokalistą pasidabinusi kunigo rūbais ir sviedžiantį kiaulės galvą į publiką. Tačiau šįkart to nebuvo. Atilla šiam vakarui iš savo garderobo pasirinko kur kas paprastesnius rūbelius. Be abejo veidą pasidabino ezoteriniais simboliais bei krauju, o iš rankų beveik nepaleido kaukolės, kaulų ir virvės su kilpa, kuriais teatrališkai žongliravo pasirodymo metu. Antras, po Attilos, traukęs dėmesį scenoje buvo Hellhammmerio būgnų setas, kuris atrodo lyg savotiška tvirtovė scenoje, o pats jos valdovas, grojantis, galima sakyti, pusėje Norvegijos metalo grupių, pliekia būgnais tiesiog antžmogiškai.
Baigę savo pasirodymą visi nariai labai mikliai pasišalino nuo scenos. Nusišypsoti privertė gitaristas, kuris greit nusiėmęs gitarą stvėrė jos dėklą ir vos ne bėgte dingo užkulisiuose. Vienintelis Attila dar liko scenoje ir išreiškė pagarbą publikai. O taip norėjosi, kad Hellhammeris pagaliau išlystų iš už būgnų ir švystelėtų savo lazdeles į minią.
Kokia koncerto apžvalga be minčių apie garsą. Nebuvau tas pseudospecas su skeptiška mimika veide įsitaisęs šalia garsisto pulto ir nuolat jį keiksnojantis dėl prasto garso. Koncertų su idealiu garsu, ypač sunkiosios muzikos srity, rasti sunku. Šį kartą taip pat vietomis norėjosi sodresnio skambesio, tačiau suprantama, kad tokią muziką keblu gerai įgarsinti, todėl pernelyg nelendant į smulkmenas, galima sakyti, garsas buvo OK. Svarbiausia, kad išėjus po koncerto į lauką ausyse nezvimbė.
Toli už savo nugarų palikę „Blodhemn“ Norvegijos black metal flagmanas kruopščiai parengęs setlistą ir užtikrintai jį išpildęs pademonstravo, kad savo gyvavimo trisdešimtmetį švenčia neatsitiktinai ir sudėti ginklų dar nežada.
Koncerte lankėsi ir vertino Vitalijus Gailius
Nuotraukų autorius - Vytenis Jurevičius:
Bloodheim
Mayhem
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}