Mano pažintis su „Berserker‟ prasidėjo prieš porą metų naujų grupių konkurso „Artistų artistas‟ scenoje. Tąkart grupė liko per plauką nuo finalo, kai pusfinalyje vos tašku nusileido „Innuendo‟, vėliau tapusiems nugalėtojais. Visgi nuo to laiko grupė pasikeitė kardinaliai: ją paliko ne tik bene išskirtiniausia ir viena svarbiausių jos dalių fleitininkė Vera, bet ir, pasak oficialaus grupės interneto puslapio, jau penktuoju ex-vokalistu tapęs Tomas. Taip pat nebėra ir gitaristo Jeno bei klavišininkės Agnės, tačiau jie, bent jau grojant gyvai, niekada ir neatrodė kaip esminiai „Berserker‟ „varikliukai‟, todėl pastarųjų dviejų narių trūkumas taip stipriai nejaučiamas.
Nepaisant visų šių perversmų sudėtyje ir to fakto, kad panašioms pogrindžio grupėms, kad ir kaip gerai jos begrotų, gauti finansavimą bei išleisti bent vieną ar du albumus Lietuvoje yra pakankamai sudėtinga užduotis, „Berserker‟ ilgą laiką puoselėtus kūrinius galiausiai sugebėjo sudėti į debiutinį įrašą „Dark Worlds Collide‟. Kadangi jau minėto „Artistų artisto‟ konkurso metu ši melodingojo metalo grupė buvo mažų mažiausiai viena iš penkių labiausiai sužavėjusių, lūkesčiai prieš pradedant klausytis albumo buvo ganėtinai nemaži. Kai kas maloniai nustebino, kai kas nuvylė, bet apie viską iš eilės.
Pirmiausia - melodijos ir muzika. Nors priekabesni melomanai galėtų grupę apkaltinti tuo, kad kai kurių dainų kompozicijos gana panašios, kvestionuoti jų kokybės turbūt niekam neapsiverstų liežuvis. Kone visi kūriniai „sukalti‟ pagal bene aukščiausio lygio šiame žanre - lyderiaujančių skandinaviškų grupių - standartus. Įdomiausia, kad šioje vietoje įvairios skirtingų stilių (folk, melodic, viking ir kt.) atplaišos taip sumaniai sujungtos į vieną visumą, kad patiktų ne vien minėtų metalo subžanrų fanams, bet ir tiems, kurie daug mieliau klausosi lengvesnio roko. Nors sudėtingų gitarų solo visame albume šiek tiek trūksta (jų yra, tik norėtųsi daugiau ir kiek įvairesnių), o būgnai neretai atrodo „nugrūsti‟ į ketvirtą ar penktą planą, bendras įspūdis vertinant grynai instrumentinę pusę susiformavo labai teigiamas. Vien tai, kad lietuvių grupę gali vertinti pagal pasaulinio lygio normas, yra itin džiugu, nes tai rodo, jog šalies metalo scena - gyva. Tačiau kai ta grupė didelę dalį tų standartų dar ir lenkia, kyla keistas, bet ir labai malonus pasididžiavimo jausmas.
[nuotrauka2]Deja, muzika (o ypač techniškesni jos žanrai) nėra sudaryta vien iš muzikinių kompozicijų. Labai didelį vaidmenį vaidina ir kolektyvo lyderis(-ė), kadangi net ir metalistų gretose nemaža dalis gerbėjų grupes iš pradžių pamėgsta arba atmeta pagal vokalistą(-ę). Priešingai nei Tomas, Agnieška „Berserker‟ lygiui dar yra gerokai per silpna vokalistė. Kad ir kiek kartų klausyčiau titulinės albumo dainos pradžią, vieta, kurioje vokalistė pirmą kartą įstoja, vis vien skamba it gerokai perspaustas baubimas. Didelėje dalyje dainų balse tiesiog trūksta jėgos. Jau nekalbu apie tai, kad kai eilutės kaip „No mercy shall be shown‟ („Wolf‟) atliekamos tokia maniera lyg tai būtų „I love you, my little pony‟, darosi ne tik gaila, jog didelis potencialas paleidžiamas vėjais, bet ir pikta, kad vokalistė neišspaudžia iš savęs visko, ką gali. Juolab, tiek tos pačios dainos priedainyje, tiek, pavyzdžiui, „Viking Ship‟, „Mūšis Už Žemę‟ ar „Madness Machine‟ Agnieška įrodo, jog sugeba savo partijas atlikti ir kiečiau, ir tiksliau. Be abejo, iki tobulumo toli, tačiau kai jo ir siekti stengiamasi, atrodytų, įdedant vos dalį pastangų, tai ir perspektyvos kur kas nykesnės. Ir dar. Na, negalima žodžio „ancient‟ tarti kaip „asian‟. Tiesiog negalima.
Trečiasis albumo komponentas - tekstai. Nors net keletoje vietų norėjosi patobulinti ne vieną niuansą, bendras vaizdas ganėtinai neblogas. Be abejo, reikėtų stengtis ne vien tiksliai rimuoti, bet ir visur išlaikyti darnią pasakojimo mintį, kuri, deja, kartais būna pertraukiama į bendrą vaizdą niekaip neįsipaišančių ir iš konteksto iškrentančių eilučių. Vis dėlto, tikrai smagu matyti, jog, nors tekstų tematika ganėtinai panaši, kiekvienoje dainoje randamas vis naujas aspektas ir sugalvojama vis nauja istorija. Kūrybiškumo ir originalumo iš „Berserker‟ galėtų pasimokyti ne vienas gerokai labiau prasimušęs metalo kolektyvas.
Nepaisant paminėtų debiuto trūkumų, „Dark Worlds Collide‟ verta ir netgi būtina perklausyti vieiems, sekantiems ir mėgstantiems lietuvišką metalo sceną. Tai yra gaivus oro gūsis šalies muzikoje, kuris, labai norėtųsi tikėti, išjudins ir kitas rimtesnes grupes bandyti išplaukti į nors šiek tiek platesnius vandenis. Visada yra taisytinų dalykų, tačiau „Berserker‟ yra teisingame kelyje ir, pasimokę iš to, ką galėjo padaryti geriau, ir ko trūko šį kartą, tikiu, antruoju savo disku sužavės dar labiau.
VOKALAS: 6
INSTRUMENTALAS/SOLO: 8
TEKSTAI: 8
ORIGINALUMAS: 9
MELODIJOS/KOMPOZICIJOS: 10
BENDRAS: 8.2
Recenzijos autorius - Vilius Andrulionis
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
Nepaisant visų šių perversmų sudėtyje ir to fakto, kad panašioms pogrindžio grupėms, kad ir kaip gerai jos begrotų, gauti finansavimą bei išleisti bent vieną ar du albumus Lietuvoje yra pakankamai sudėtinga užduotis, „Berserker‟ ilgą laiką puoselėtus kūrinius galiausiai sugebėjo sudėti į debiutinį įrašą „Dark Worlds Collide‟. Kadangi jau minėto „Artistų artisto‟ konkurso metu ši melodingojo metalo grupė buvo mažų mažiausiai viena iš penkių labiausiai sužavėjusių, lūkesčiai prieš pradedant klausytis albumo buvo ganėtinai nemaži. Kai kas maloniai nustebino, kai kas nuvylė, bet apie viską iš eilės.
Pirmiausia - melodijos ir muzika. Nors priekabesni melomanai galėtų grupę apkaltinti tuo, kad kai kurių dainų kompozicijos gana panašios, kvestionuoti jų kokybės turbūt niekam neapsiverstų liežuvis. Kone visi kūriniai „sukalti‟ pagal bene aukščiausio lygio šiame žanre - lyderiaujančių skandinaviškų grupių - standartus. Įdomiausia, kad šioje vietoje įvairios skirtingų stilių (folk, melodic, viking ir kt.) atplaišos taip sumaniai sujungtos į vieną visumą, kad patiktų ne vien minėtų metalo subžanrų fanams, bet ir tiems, kurie daug mieliau klausosi lengvesnio roko. Nors sudėtingų gitarų solo visame albume šiek tiek trūksta (jų yra, tik norėtųsi daugiau ir kiek įvairesnių), o būgnai neretai atrodo „nugrūsti‟ į ketvirtą ar penktą planą, bendras įspūdis vertinant grynai instrumentinę pusę susiformavo labai teigiamas. Vien tai, kad lietuvių grupę gali vertinti pagal pasaulinio lygio normas, yra itin džiugu, nes tai rodo, jog šalies metalo scena - gyva. Tačiau kai ta grupė didelę dalį tų standartų dar ir lenkia, kyla keistas, bet ir labai malonus pasididžiavimo jausmas.
[nuotrauka2]Deja, muzika (o ypač techniškesni jos žanrai) nėra sudaryta vien iš muzikinių kompozicijų. Labai didelį vaidmenį vaidina ir kolektyvo lyderis(-ė), kadangi net ir metalistų gretose nemaža dalis gerbėjų grupes iš pradžių pamėgsta arba atmeta pagal vokalistą(-ę). Priešingai nei Tomas, Agnieška „Berserker‟ lygiui dar yra gerokai per silpna vokalistė. Kad ir kiek kartų klausyčiau titulinės albumo dainos pradžią, vieta, kurioje vokalistė pirmą kartą įstoja, vis vien skamba it gerokai perspaustas baubimas. Didelėje dalyje dainų balse tiesiog trūksta jėgos. Jau nekalbu apie tai, kad kai eilutės kaip „No mercy shall be shown‟ („Wolf‟) atliekamos tokia maniera lyg tai būtų „I love you, my little pony‟, darosi ne tik gaila, jog didelis potencialas paleidžiamas vėjais, bet ir pikta, kad vokalistė neišspaudžia iš savęs visko, ką gali. Juolab, tiek tos pačios dainos priedainyje, tiek, pavyzdžiui, „Viking Ship‟, „Mūšis Už Žemę‟ ar „Madness Machine‟ Agnieška įrodo, jog sugeba savo partijas atlikti ir kiečiau, ir tiksliau. Be abejo, iki tobulumo toli, tačiau kai jo ir siekti stengiamasi, atrodytų, įdedant vos dalį pastangų, tai ir perspektyvos kur kas nykesnės. Ir dar. Na, negalima žodžio „ancient‟ tarti kaip „asian‟. Tiesiog negalima.
Trečiasis albumo komponentas - tekstai. Nors net keletoje vietų norėjosi patobulinti ne vieną niuansą, bendras vaizdas ganėtinai neblogas. Be abejo, reikėtų stengtis ne vien tiksliai rimuoti, bet ir visur išlaikyti darnią pasakojimo mintį, kuri, deja, kartais būna pertraukiama į bendrą vaizdą niekaip neįsipaišančių ir iš konteksto iškrentančių eilučių. Vis dėlto, tikrai smagu matyti, jog, nors tekstų tematika ganėtinai panaši, kiekvienoje dainoje randamas vis naujas aspektas ir sugalvojama vis nauja istorija. Kūrybiškumo ir originalumo iš „Berserker‟ galėtų pasimokyti ne vienas gerokai labiau prasimušęs metalo kolektyvas.
Nepaisant paminėtų debiuto trūkumų, „Dark Worlds Collide‟ verta ir netgi būtina perklausyti vieiems, sekantiems ir mėgstantiems lietuvišką metalo sceną. Tai yra gaivus oro gūsis šalies muzikoje, kuris, labai norėtųsi tikėti, išjudins ir kitas rimtesnes grupes bandyti išplaukti į nors šiek tiek platesnius vandenis. Visada yra taisytinų dalykų, tačiau „Berserker‟ yra teisingame kelyje ir, pasimokę iš to, ką galėjo padaryti geriau, ir ko trūko šį kartą, tikiu, antruoju savo disku sužavės dar labiau.
VOKALAS: 6
INSTRUMENTALAS/SOLO: 8
TEKSTAI: 8
ORIGINALUMAS: 9
MELODIJOS/KOMPOZICIJOS: 10
BENDRAS: 8.2
Recenzijos autorius - Vilius Andrulionis
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}
{lang: 'lt'}