Richard Bona, atlikėjas lietuviškai publikai žinomas iš festivalio „Kaunas jazz“, kuriame pirmą kartą pasirodęs dar 2002-aisiais metais, nusprendė išbandyti savo jėgas didesnėje erdvėje, istoriniuose Vilniaus Valdovų rūmuose, įsikūrusiuose miesto širdyje. Na bet apie viską iš pradžių. Tiems, kas nėra susipažinę su šia spalvinga asmenybe, trumpas dosjė, kuris nepaliks abejingų.
Richard Bona kilęs iš Kamerūno mažo kaimelio, meilės muzikai sėmėsi iš tėvų, kurie buvo muzikantai. Tiesa, turtais nesišvaistantys gimdytojai, negalėjo sūnui supirkti brangiausios muzikinės technikos, tačiau būsimam bosistui, džiazo atlikėjui, tai nebuvo problema, o galimybė tobulėti naujoje srityje – instrumentų gamybos. Taip buitinėmis sąlygomis užgimusi gitara tapo kūrybinio potencialo plėtojimosi priemonė, su kuria vos 13 metų buvo suburtas jo džiazo ansamblis. Įdomu, kad tai kažkiek primena ir Lietuvos sunkiosios muzikos raidą sovietmečiu, kai grupės neturėdamos nei sąlygų, nei finansinių galimybių įsigyti gitarų, būgnų, stiprintuvų ir t.t. visa tai gamindavosi patys. Pasirodo, ne tik lietuvaičiai taip vargo.
Amerikiečių džiazo atlikėjo, bosinės gitaros virtuozo Jaco Pastorius dėka, Richard Bona praplėtė savo muzikinį akiratį, bei sėkmingai pradėjo angažuotis bosinės gitaros valdyme. Palikęs gimtuosius namus, išvyko į Europą studijuoti muzikos, na o šalia mokslų neapleido ir koncertinės veiklos, tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos džiazo klubuose, Richard Bona buvo dažnas svečias. Pastaruosiuose scena dalinosi su tokiais pasaulinio mąsto korifėjais kaip kad: Manu Dibango, Didier Lockwood, Salif Keita ir kitais. Na, o nuo 1995-ųjų metų emigravęs į JAV užsitarnavo garbingą vietą muzikinėje padangėje, ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip akademikas, džiazo muzikos profesorius Niujorko universitete.
47-erių metų Richard Bona gali pasigirti solidžiais pasiekimais, kaip kad 7 studijiniais albumais, žurnalo „Billboard“ seksualiausio bosisto įvardijimu, na ir moksline veikla, galimybe pasidalinti turimomis žiniomis, patirtimi su jaunosios kartos atstovais, bei formuoti jų muzikinę pasaulėžiūrą.
Anot kito žymaus žurnalo „Newsweek“ sugestijuojamos nuomonės apie šį kūrybingą žmogų: „Muzikantas, turintis Jaco Pastorius virtuoziškumą, George Benson vokalinį talentą, ir visa tai suplakus viename buteliuke su afrikietiška kultūra – Richard Bona“.
O kaip gi viskas jį sutiko vilniečiai ir miesto svečiai birželio 21-osios vakarą, palepinti dar neseniai praūžusios „Kultūros nakties“ renginių?
Nors ir saulutė paskutiniu metu nelepina lietuviškosios padangės, tačiau tai nesutrukdė Richard Bona koncertui Valdovų rūmuose. Dar prieš aštuonias valandas vakaro žmonės plūstelėjo iš įvairių sostinės vietų į renesansinės didybės šventovę, kur juos pasitiko didžiojo kiemo žavesys, bei kėdžių eilės nukreiptos scenos link. Susirinkusi publika įvairialypė. Buvo galima pamatyti ir lietuviškojo muzikos, žiniasklaidos, verslo ir politinio elito atstovus, atkeliavusius pasiklausyti džiazo muzikos ir atsivedusius savo atžalas, kurios tikrai nesiskundė (o jei ir skundėsi, matyt gerai slėpė.
Neilgai trukus ant scenos užlipo vakaro vinis – Richard Bona su penkių muzikantų grupe, parengęs didžiule ekspresija pasižyminčia Lotynų Amerikos ritmų programą „Mandekan Cubano“, kuri net ir rimtuosius baltų palikuonis pozityviai nuteikę ateinančiai darbo savaitei. Scenoje nuobodu nebuvo: pučiamųjų, mušamųjų, klavišinių ir styginių instrumentų dermė net ir ganėtinai žvarbų vakarą leido pajusti tropinių kraštų atmosferą. Publiką lepino greitų ir lėtų kūrinių simbioze, taip tausojant klausytojų ausis. Energingi rimtai kėlė iš kėdučių ne vieną žiūrovą, taip įrodant, jog lietuviai nėra tokie susikaustę, kaip kartais yra kalbama.
Richard Bona savo plačia šypsena, humoristiniais intarpais, repu, dedikuotu Lietuvai, pavergė susirinkusiųjų širdis. Po tokio šilto priėmimo ir puikiai pavykusio koncerto Vilniuje galima drąsiai tikėtis, kad šis atlikėjas neužmirš kelio į Lietuvą ir savo kūryba dar ne kartą džiugins mūsų kraštiečius.
Koncertą aplankė ir įvertino Rūta Paitian
Richard Bona kilęs iš Kamerūno mažo kaimelio, meilės muzikai sėmėsi iš tėvų, kurie buvo muzikantai. Tiesa, turtais nesišvaistantys gimdytojai, negalėjo sūnui supirkti brangiausios muzikinės technikos, tačiau būsimam bosistui, džiazo atlikėjui, tai nebuvo problema, o galimybė tobulėti naujoje srityje – instrumentų gamybos. Taip buitinėmis sąlygomis užgimusi gitara tapo kūrybinio potencialo plėtojimosi priemonė, su kuria vos 13 metų buvo suburtas jo džiazo ansamblis. Įdomu, kad tai kažkiek primena ir Lietuvos sunkiosios muzikos raidą sovietmečiu, kai grupės neturėdamos nei sąlygų, nei finansinių galimybių įsigyti gitarų, būgnų, stiprintuvų ir t.t. visa tai gamindavosi patys. Pasirodo, ne tik lietuvaičiai taip vargo.
Amerikiečių džiazo atlikėjo, bosinės gitaros virtuozo Jaco Pastorius dėka, Richard Bona praplėtė savo muzikinį akiratį, bei sėkmingai pradėjo angažuotis bosinės gitaros valdyme. Palikęs gimtuosius namus, išvyko į Europą studijuoti muzikos, na o šalia mokslų neapleido ir koncertinės veiklos, tiek Vokietijos, tiek Prancūzijos džiazo klubuose, Richard Bona buvo dažnas svečias. Pastaruosiuose scena dalinosi su tokiais pasaulinio mąsto korifėjais kaip kad: Manu Dibango, Didier Lockwood, Salif Keita ir kitais. Na, o nuo 1995-ųjų metų emigravęs į JAV užsitarnavo garbingą vietą muzikinėje padangėje, ne tik kaip muzikantas, bet ir kaip akademikas, džiazo muzikos profesorius Niujorko universitete.
47-erių metų Richard Bona gali pasigirti solidžiais pasiekimais, kaip kad 7 studijiniais albumais, žurnalo „Billboard“ seksualiausio bosisto įvardijimu, na ir moksline veikla, galimybe pasidalinti turimomis žiniomis, patirtimi su jaunosios kartos atstovais, bei formuoti jų muzikinę pasaulėžiūrą.
Anot kito žymaus žurnalo „Newsweek“ sugestijuojamos nuomonės apie šį kūrybingą žmogų: „Muzikantas, turintis Jaco Pastorius virtuoziškumą, George Benson vokalinį talentą, ir visa tai suplakus viename buteliuke su afrikietiška kultūra – Richard Bona“.
O kaip gi viskas jį sutiko vilniečiai ir miesto svečiai birželio 21-osios vakarą, palepinti dar neseniai praūžusios „Kultūros nakties“ renginių?
Nors ir saulutė paskutiniu metu nelepina lietuviškosios padangės, tačiau tai nesutrukdė Richard Bona koncertui Valdovų rūmuose. Dar prieš aštuonias valandas vakaro žmonės plūstelėjo iš įvairių sostinės vietų į renesansinės didybės šventovę, kur juos pasitiko didžiojo kiemo žavesys, bei kėdžių eilės nukreiptos scenos link. Susirinkusi publika įvairialypė. Buvo galima pamatyti ir lietuviškojo muzikos, žiniasklaidos, verslo ir politinio elito atstovus, atkeliavusius pasiklausyti džiazo muzikos ir atsivedusius savo atžalas, kurios tikrai nesiskundė (o jei ir skundėsi, matyt gerai slėpė.
Neilgai trukus ant scenos užlipo vakaro vinis – Richard Bona su penkių muzikantų grupe, parengęs didžiule ekspresija pasižyminčia Lotynų Amerikos ritmų programą „Mandekan Cubano“, kuri net ir rimtuosius baltų palikuonis pozityviai nuteikę ateinančiai darbo savaitei. Scenoje nuobodu nebuvo: pučiamųjų, mušamųjų, klavišinių ir styginių instrumentų dermė net ir ganėtinai žvarbų vakarą leido pajusti tropinių kraštų atmosferą. Publiką lepino greitų ir lėtų kūrinių simbioze, taip tausojant klausytojų ausis. Energingi rimtai kėlė iš kėdučių ne vieną žiūrovą, taip įrodant, jog lietuviai nėra tokie susikaustę, kaip kartais yra kalbama.
Richard Bona savo plačia šypsena, humoristiniais intarpais, repu, dedikuotu Lietuvai, pavergė susirinkusiųjų širdis. Po tokio šilto priėmimo ir puikiai pavykusio koncerto Vilniuje galima drąsiai tikėtis, kad šis atlikėjas neužmirš kelio į Lietuvą ir savo kūryba dar ne kartą džiugins mūsų kraštiečius.
Koncertą aplankė ir įvertino Rūta Paitian