Quantcast
Channel: MUSIC.LT naujienos
Viewing all articles
Browse latest Browse all 7375

Albumo recenzija | Delain – „The Human Contradiction“: žaidimo taisyklės pasikeitė (+ albumo audio)

$
0
0
2014 metai primena 2007-uosius, kai dauguma tuometinių simfoninio metalo lyderių išleido savo naujus albumus ir tai buvo vieni geriausių metų šio stiliaus gerbėjams. Tuo metu „Delain“ buvo dar jauna grupė, ką tik publikavusi savo debiutinį albumą „Lucidity“ ir dar tik galvojanti apie tolimesnę karjerą. Ji susikūrė kaip projektas, kurio idėjiniu vadu buvo Martinas Westerholtas - buvęs „Within Temptation“ klavišininkas ir dabartinio WT lyderio Roberto brolis. „Lucidity“ buvo tarsi all-star projektas, kuriame dainavo tokių grupių kaip tų pačių „Within Temptation“, „Nightwish“, „Leaves' Eyes“ ir „Orphanage“ vokalistai, o šviežumo įnešė tuo metu dar visiškai jauna ir besiformuojanti vokalistė Charlotte Wessels. „Lucidity“ tapus vienu geriausiai įvertintų įrašu šioje scenoje per visą istoriją, „Delain“ nusprendė tęsti muzikinę veiklą ir nuo projekto pasuko link tradicinės grupės formato, o Charlotte tapo pagrindine grupės vokaliste.

Nuo to laiko prabėgo jau 8 metai ir labai daug kas per tą laiką pasikeitė. „Delain“ pasirašė kontraktą su didžiausia sunkiosios muzikos leidybine kompanija „Roadrunner Records“ ir tapo vienu ryškiausių vardų symphonic ir female fronted metalo scenoje. Antrasis albumas „April Rain“ jau nebuvo toks įvairiapusis ir puikus kaip debiutas, tačiau „Delain“ pradėjo kurti savitą skambesį, maišydama kitoms grupėms būdingą garsą ir bandydama rasti savo nišą. Atrodė, kad „Delain“ laukia puiki ateitis ir jei išlaikys tokią kokybę - turėsime užtikrintą hitų kūrėją. Deja, po „April Rain“ išleidimo „Roadrunner Records“ nupirko ne kas kitas, o „Warner Music“, ir tiek „Delain“, tiek kitų šios kompanijos grupių skambesiui iškilo grėsmė. Trečiasis grupės albumas „We Are the Others“ buvo akivaizdžiai lengvesnis ir labiau orientuotas į masinę sceną. Nors man šis albumas patiko dėl savo įdomių ir kabinančių melodijų, tačiau jam trūko senosios „Delain“ dvasios ir jautėsi savotiškai išprievartautas skambesys. Tapo akivaizdu, kad „Warner“ ir „Delain“ vienu keliu eiti negali, tad pernai grupė pasirašė sutartį su kita didžiule metalo įrašų kompanija „Nuclear Blast“ ir šią savaitę pristato savo ketvirtą albumą „The Human Contradiction“.

Tokios įžangos mano recenzijoms nėra būdingos, tačiau tai buvo būtina, kad galėčiau kuo tiksliau aprašyti, ką „Delain“ sukūrė šįkart. O sukūrė jie tikrą šedevrą! Nuoširdžiai nebesitikėjau, kad ši grupė vėl sugebės mums pristatyti tokią pat dainų kokybę kaip „Lucidity albume. Ne, „The Human Contradiction“ (toliau - THQ) savo skambesiu nėra panašus į įspūdingąjį debiutą, tačiau dainų kokybė ir rašymo įgūdžiai - tos pačios klasės. THQ yra pats tamsiausias ir sunkiausias „Delain“ albumas iki šiol, atskleidžiantis naują, revoliucinį grupės veidą. Nuo pat pirmų minučių į ausis krenta nekvestionuotinas aspektas – nuo paskutiniojo albumo Charlotte patobulėjo kone dvigubai. Daug sodresnis, stipresnis ir manevringesnis vokalas, kuriuo ji laviruoja kaip tik nori ir išgauna tokias natas bei sąskambius, kurių anksčiau tikrai nebuvo galima tikėtis išgirsti „Delain“ muzikoje.

Prieš išleisdama šį albumą grupė žadėjo, kad temine prasme tai bus „We Are the Others“ tęsinys ir toliau gilinsis į žmogaus jausmus, sudėtingas situacijas ir tamsų pasaulį, tačiau šį kartą viskas labiau kryps į post-apokaliptinį pasaulį. Mano nuomone, su „We Are the Others“ grupei tai įgyvendinti pavyko tik lyrine prasme, tačiau muzikoje ši tematika visiškai neatsispindėjo. Šįkart „The Human Contradiction“ yra tikrų tikriausia muzikinė distopija. Tamsios, nebanalios melodijos ir vokalų partijos, revoliuciniai chorai („Your Body is a Battleground“), šizofreniniai intarpai („Army of Dolls“) ir grįžę growlai šį albumą pavertė tikra „Bado žaidynių“ ar net Orvelo gerbėjų šventykla.

Nors albume yra tik 9 dainos, tačiau jo trukmė - daugiau nei 50 minučių, tad trumpų, į plačiasias mases orientuotų dainų čia neišgirsite. Kiekviena kompozicija turi savo išskirtinį charakterį ir nors jas visas sieja viena muzikinio siužeto linija, niekada nesumaišysite jų tarpusavyje. Pats skambesys primena kai kurias dainas iš „April Rain“ („Stay Forever“, „April Rain“) bei „Nightwish“ albumą „Once“ („Planet Hell“, „Romanticide“, „Wish I Had an Angel“). Visos dainos yra kietos ir tamsios, su saikingomis klavišinių partijomis ir aiškia orientacija į melodiją. Albume ir vėl galime išgirsti Marco Hietala, kurio teatrališki vokalai čia tiko idealiai, George Oosthoeką, kurio growlai dainai „Tell Me, Mechanist“ suteikė taip reikiamo agresyvumo ir, žinoma, buvusią „The Agonist“ ir naująją „Arch Enemy“ vokalistę Alissa White-Gluz, kurios darbas dainoje „Tragedy for the Commons“ nenusileidžia to paties George`o pasirodymui „Pristine“ dainoje iš „Lucidity“ albumo.

[nuotrauka2]Grįžtant prie dainų, dar viena stipri šio albumo pusė yra natūralumas. Nei vienoje dainoje nerasime forsuoto skambesio ar elemento, kuris čia yra tik tam, kad būtų. Tikrus chorus girdime tik paskutinėje dainoje „Tragedy for the Commons“, jau minėti distopiniai chorai taip pat skamba tik vienoje dainoje, nes tik ten jie tiko tobulai, o „My Masquerade“ gotiškas priedainis, primenantis „The 69 Eyes“, taip pat nebuvo įterptas niekur kitur.

Išskirti albumo ryškiausias kompozicijas beveik neįmanoma. „Here Come the Vultures“ - pati įdomiausia daina, kurią „Delain“ yra sukūrę. Tai - teatrališkas ir kiek raganiškas kūrinys, kuriame veiksmas nuolat keičiasi, o Charlotte nesiliauja stebinti savo vokalo galimybėmis. Būtent toks mistiškumas, kuris jaučiasi šioje dainoje, ir yra vienintelis dalykas, kurio man norėjosi kiek daugiau THQ albume. „Tell Me, Mechanist“ ir „Sing to Me“ – du superhitai, kurie tikrai skambės nuolatos mano fonotekoje ir, tikiu, daugumos simfoninio metalo gerbėjų. „My Masquarade“ yra smagiausia albumo daina, kurios priedainis tikrai ypatingai kabina, o melodija ilgam įstringa galvoje. Ir nepaisant to, kad visos dainos yra vienodai geros, yra vienas kūrinys, kuris iškyla aukščiau kitų...

Jau vien savo pavadinimu žudanti „Tragedy for the Commons“ yra geriausia daina, kurią ši scena matė nuo 2006 metų, kai tie patys „Delain“ sukūrė „Pristine“. Tai - melodingiausia, emocionaliausia ir kartu agresyviausia daina visame albume. Tai - tikrų tikriausia amžina angelų ir demonų epinė dvikova. „Tragedy of the Commons“ yra savotiškas „Ghost Love Score“ („Nightwish“) ir tos pačios „Pristine“ mišinys su papildomu tamsiu naujojo albumo prieskoniu. Ir taip įspūdingas albumas baigiasi aukščiausiame taške.

„The Human Contradiction“ padėjo iš naujo atrasti ankstesnius „Delain“ albumus ir suprasti, kokiu keliu jie visada ėjo ir ko siekė. Ji jau niekada nesukurs tokio simfoninio gotikinio metalo šedevro kaip „Lucidity“, bet to ir nereikia, o jie ir nesistengia to padaryti. „Lucidity“ buvo paskutinis kertinis ir vienas stipriausių akmenų senojo simfoninio metalo altoriuje kartu su „Within Temptation“ - „Mother Earth“, „Nightwish“ - „Oceanborn“, „After Forever“ - „Decipher“, „Nemesea“ - „Mana“ ir „Tristania“ - „Tristania“. Dabar metas pradėti statyti naują altorių. Grupė žadėjo, kad „The Human Contradiction“ iš naujo nusakys simfoninį metalą, ir jie buvo visiškai teisūs. Tai - albumas, pradedantis naują etapą šios scenos istorijoje, ir „Delain“ tampa šios istorijos pranašais.

Įvertinimas: 9,4




Deividas Budginas

Viewing all articles
Browse latest Browse all 7375

Trending Articles