Muzikinis klipas kurtas tarptautinės kompanijos „Strawberry Heights Films" Kipre. dainos autorė – pati Kamilė.
↧
Kartu su SEL koncertuojanti Kamilė dalijasi naujausiu vaizdo klipu
↧
„Music.lt“ Top 40: „Depeche Mode“ su daina“ Going Backwards“ debiutuoja 1-oje vietoje
Kiekvienas užsiregistravęs „Music.lt“ narys gali vieną kartą per savaitę pareikšti savo nuomonę – tam jis turi penkis pasirinkimus, kurių kiekvienas turi skirtingą vertę. Labiausiai patinkančiam kūriniui reikėtų skirti 5 balus, mažiau patinkančiam – 4, dar mažiau – 3, ir taip toliau. Dainų Top-40-uke galioja taisyklė, jog vienas kūrinys jame negali išbūti ilgiau nei 3 mėnesius.
Trumpai apžvelkime, kas 2017 m. gegužės mėn. pb. ir birželio pradž. sulaukė didžiausio ir mažiausio „Music.lt“ bendruomenės palaikymo.
„Music.lt“ TOP-40-uko pirmoje vietoje debiutuoja grupės „Depeche Mode“ daina „Going Backwards“. Į antrąją vietą nukrenta „Red Hot Chili Peppers“ su daina „Goodbye Angels“ (3 savaitės tope, aukščiausia pasiekta vieta - 1). Trečioje vietoje debiutuoja grupės „The Pretenders“ daina „Let's Get Lost (feat. Neil Tennant)“.
Kaip sekėsi „Music.lt“ TOP-40-uke kitiems kūriniams? Atlikėja Miley Cyrus su daina „Malibu“ debiutuoja 10-oje vietoje, Ellen Allien kūrinio „Call Me“ debiutas 11-oje vietoje, o grupės „OneRepublic“ daina „No Vacancy“ pirmąją savaitę pasiekia 12-ąją poziciją. „Kasabian“ su daina „You‘re In Love With Psycho“ (8 savaitė, aukščiausia vieta – 7) 32 laipteliais kilsteli aukštyn į 17-ąją vietą. „Leningrad“ su daina „Ecstasy“ debiutuoja 18-oje vietoje, o Lana Del Rey su kūriniu „Lust For Life (ft. The Weeknd) debiutuoja 19-oje vietoje. Nick Murphy su daina „Your Time“ pirmąją savaitę pasiekia tik 21-ąją vietą. Topą užbaigia „Fall Out Boy“ su daina „Young And Menace“ (5 savaitė, aukščiausia vieta – 23).
Šį kartą mažiausiai palaikymo sulaukė kūriniai, kurie taip pat pretenduoja iškristi iš „Music.lt“ Top-40-uko: Lorde su kūriniu „Green Light“ (11 savaičių tope, aukščiausia vieta – 3), „White Lies“ su kūriniu „Don't Want to Feel It All“ (5 savaitės tope, aukščiausia vieta – 4), „Triana Park“ su daina „Line“ (1 savaitė, aukščiausia vieta – 24), „Die Antwoord“ – „Love Drug“ (2 savaitės aukščiausia vieta – 6), „Blue Foundation“ – „Dreams on Fire“ (6 savaitės, aukščiausia vieta – 18), „Animal Collective“ – „Golden Gal“ (7 savaitės, aukščiausia vieta – 26). Jei bent vienas iš šių kūrinių yra jūsų grojaraštyje, vis dar galite padėti jiems sugrįžti į „Music.lt“ Top-40 – atiduodami savo balsą.
Birželio antroje savaitėje į Top-40 bandys patekti nauji kūriniai: „Arcade Fire“ – „Everything Now“, „Green Day“ – „Ordinary World“, „Fleet Foxes“ – „Fool‘s Errand“, Selena Gomez – „Bad Liar“, Benjamin Clementine – „Phantom Of Aleppoville“, „Imagine Dragons“ – „Thunder“, „Foo Fighters“ su daina „Run“ ir kt.
[topas881]
Trumpai apžvelkime, kas 2017 m. gegužės mėn. pb. ir birželio pradž. sulaukė didžiausio ir mažiausio „Music.lt“ bendruomenės palaikymo.
„Music.lt“ TOP-40-uko pirmoje vietoje debiutuoja grupės „Depeche Mode“ daina „Going Backwards“. Į antrąją vietą nukrenta „Red Hot Chili Peppers“ su daina „Goodbye Angels“ (3 savaitės tope, aukščiausia pasiekta vieta - 1). Trečioje vietoje debiutuoja grupės „The Pretenders“ daina „Let's Get Lost (feat. Neil Tennant)“.
Kaip sekėsi „Music.lt“ TOP-40-uke kitiems kūriniams? Atlikėja Miley Cyrus su daina „Malibu“ debiutuoja 10-oje vietoje, Ellen Allien kūrinio „Call Me“ debiutas 11-oje vietoje, o grupės „OneRepublic“ daina „No Vacancy“ pirmąją savaitę pasiekia 12-ąją poziciją. „Kasabian“ su daina „You‘re In Love With Psycho“ (8 savaitė, aukščiausia vieta – 7) 32 laipteliais kilsteli aukštyn į 17-ąją vietą. „Leningrad“ su daina „Ecstasy“ debiutuoja 18-oje vietoje, o Lana Del Rey su kūriniu „Lust For Life (ft. The Weeknd) debiutuoja 19-oje vietoje. Nick Murphy su daina „Your Time“ pirmąją savaitę pasiekia tik 21-ąją vietą. Topą užbaigia „Fall Out Boy“ su daina „Young And Menace“ (5 savaitė, aukščiausia vieta – 23).
Šį kartą mažiausiai palaikymo sulaukė kūriniai, kurie taip pat pretenduoja iškristi iš „Music.lt“ Top-40-uko: Lorde su kūriniu „Green Light“ (11 savaičių tope, aukščiausia vieta – 3), „White Lies“ su kūriniu „Don't Want to Feel It All“ (5 savaitės tope, aukščiausia vieta – 4), „Triana Park“ su daina „Line“ (1 savaitė, aukščiausia vieta – 24), „Die Antwoord“ – „Love Drug“ (2 savaitės aukščiausia vieta – 6), „Blue Foundation“ – „Dreams on Fire“ (6 savaitės, aukščiausia vieta – 18), „Animal Collective“ – „Golden Gal“ (7 savaitės, aukščiausia vieta – 26). Jei bent vienas iš šių kūrinių yra jūsų grojaraštyje, vis dar galite padėti jiems sugrįžti į „Music.lt“ Top-40 – atiduodami savo balsą.
Birželio antroje savaitėje į Top-40 bandys patekti nauji kūriniai: „Arcade Fire“ – „Everything Now“, „Green Day“ – „Ordinary World“, „Fleet Foxes“ – „Fool‘s Errand“, Selena Gomez – „Bad Liar“, Benjamin Clementine – „Phantom Of Aleppoville“, „Imagine Dragons“ – „Thunder“, „Foo Fighters“ su daina „Run“ ir kt.
[topas881]
↧
↧
Festivalio „Granatos Live“ jaunųjų atlikėjų scenoje – lietuviškos muzikos įvairovė
„Granatos Live“ pristato sąrašą grupių, kurios rugpjūčio 3–5 d. pasirodys festivalio „NESCAFÉ“ scenoje. Šešiolika vardų: nuo puikiai pažįstamų „Baltasis Kiras“, „Deeper Upper“ ar „Wolfsome“ iki savo šlovės akimirkos laukiančių kolektyvų, tarp kurių ir 8 grupės, savo šansą gavusios kartu su „NESCAFÉ“ organizuotoje jaunųjų atlikėjų atrankoje.
„Baltojo kiro“ nariai pirmiausia yra būrys besišypsančių draugų, kelioms akimirkoms pakylančių į paukščio skrydį. Jų muzika gimsta galvojant apie svarbius žmones ir reiškinius. Ji eina išvien su jausmu, vedančiu link savojo lizdo – namų, kuriuose visada gera ir ramu. Vieni kitiems jie padeda keliauti per skubėjimą, kuris lyg azartinis lošimas pasiglemžia gebėjimą išlikti žmogumi. Muzika jiems padeda neužsimiršti ir judėti tikriau. Nuo 2008 m. indie, folk ir roko muziką grojanti grupė savo debiutinį albumą „Su geltonu snapeliu“ išleido 2010 m., po keturių metų pristatė mini albumą „Amerika“, kuriame – ir ko gero didžiausias grupės hitas „Lūpytės“.
„Deeper Upper“ – tai keturių žmonių muzikinės idėjos, gimstančios ieškant giliau. Jų skambesys – tai ryškūs sintezatoriai, įmantrūs gitarų efektai ir išjudinantis ritmas, o dainų tekstuose slepiasi modernaus žmogaus mitai ir istorijos. Grupės koncertuose singlas „Unity“ gerbėjų atliekamas kartu lyg himnas. Šiemet „Deeper Upper“ grįžo su trenksmu pristatydami ilgai lauktą debiutinį albumą „Mirrors“ ir šviežią vaizdo klipą naujajam singlui „No Regrets“.
„The Roop“. Grupė muzikinėje Lietuvos padangėje pasirodė ne taip ir seniai, 2014 metų rudenį, tačiau jos nariai muzikiniame šalies gyvenime dalyvauja jau antrąją dešimtį. Profesionalūs muzikantai sutelkė jėgas siekdami sukurti aukšto lygio pop rock stiliaus muziką. Debiutinis jų albumas „To Whom It May Concern“ susilaukė gero kritikų ir publikos įvertinimo, o išleisti singlai grojami radijo stotyse nuo Lietuvos iki Australijos ar Brazilijos. Grupės muzikinis klipas „Not too late“ – vienas pirmųjų muzikinių klipų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, sukurtų pasitelkus 360 laipsnių vaizdo ir animacijos technologiją.
„Wolfsome“ savo grojamos muzikos stilių apibūdina kaip rokenrolą, gimusį sumaišius bliuzą ir sunkųjį roką. Vos per kelerius veiklos metus „Wolfsome“ sukaupė nemenką muzikinį turtą: metų naujoko titulas „LRT Opus“ jaunųjų grupių konkurse, nominacijos ir vienas įspūdingesnių pasirodymų „M.A.M.A.“ apdovanojimuose ir prieš metus pasirodęs debiutinis albumas „Origin.412“. „Wolfsome“ daina „I Was Young“:
„Z On A“. Praėjusius metus grupė „Z On A“ prisimins ilgai kaip vienus sėkmingiausių: debiutinis albumas XYZ, ne viena daina, besisukanti pagrindinių radijo stočių eteryje, koncertai didžiausiuose Lietuvos muzikos festivaliuose, triumfas Latvijoje vykusio Europos krepšinio čempionato atrankoje, albumo pristatymo turas per didžiausius Lietuvos ir Latvijos miestus. Visa tai puikiai apibendrina „Metų proveržio“ nominacija M.A.M.A. apdovanojimuose ir Lietuvos Hiphopo muzikos apdovanojimų pripažinimas vienu geriausių projektų ne lietuvių kalba. „Z On A“ daina „Mars“:
„Sisters On Wire“. Grupė, savo muzikinį stilių vadinanti „šiek tiek rimtesniu soul guitar pop“, kelią į lietuviškos muzikos sceną pradėjo 2014 m. ir nuo tada sėkmingai eina link užsibrėžto tikslo – užkrėsti klausytojus pozityvia energija. 2016 m. lapkritį grupė išleido debiutinį albumą „Never Turn The Lights Off“, pasakojantį istorijas apie tikėjimą, praradimus bei atradimus, svajojimą atmerktomis akimis ir šviesią, spalvotą ateitį. Netrukus po to M.A.M.A apdovanojimuose kolektyvas buvo nominuotas „Metų roko grupės“ bei „Metų proveržio“ kategorijose. „Sisters on Wire“ daina „Earth“:
„Condor Avenue“. Paauglystės svajonę groti roko grupėje visi keturi grupės nariai įgyvendino pradėję kurti tai, ko patiems patinka klausytis. Pirmąjį ir itin sėkmingą grupės albumą „The Crown“ jau seka antrasis „Patagonia“ – naujai skambanti elektronikos ir gitarų sintezė, kurios eilutėse įspaustos legendomis virtusios istorijos. „Condor Avenue“ daina „The Crown“:
„jautì“ – jauna, empatiškai į žiūrovą reaguojanti grupė, kuri savo muzikos stilių apibūdina kaip „art rock“. Keturių vaikystės draugų kūryba nekvepia statiškumu, jų muzikos interpretavimas ir pajautimas – sintezėje su emociniu suderinamumu. „jautì“ daina „Akys“:
„MOVO“. Tai garage ir bliuzroko derinys, išsiskiriantis lietuviškais tekstais ir savitai purvinu gitarų skambesiu. 2016 m. pabaigoje antrąjį albumą „Kalnuose“ išleidusi grupė M.A.M.A. apdovanojimuose buvo nominuota „Geriausios metų roko grupės“ kategorijoje, o šiuos metus pradėjo pasirodymu „LRT Opus Ore“ koncertų serijoje. „MOVO“ daina „Uhu“:
„Basi“ – visiškai skirtingos asmenybės, kurios susikalba per muziką. Sako, paprastai susikalbėti gaunasi sunkiai. Svarbiausia jiems – gyvi pasirodymai, ne veltui prisistato live grupe, kurią būtina išgirsti ir pamatyti gyvai. „Basi“ daina „Kitas aš“:
„Local Blood“. Stiprus vokalas, masyvūs ir triukšmingi rifai bei šaltas sintezatoriaus skambesys... Tamsaus garso post-punk, darkwave, shoegaze grupė iš Vilniaus, visai neseniai išleidusi debiutinį EP „A Lure of Sights“. „Local Blood“ daina „Crawling Borders“:
„Silverpieces“ muziką atlieka fundamentaliais roko muzikos instrumentais, visgi vienareikšmiško termino jų stiliui apibūdinti nėra – čia susipina daug skirtingų kultūrinių kontekstų ir įtakų. „Silverpieces“ daina „Crumb“:
„The Independent“. 90-ųjų vaikai, kurių požiūrį į sceną suformavo vaizdo kasetės, o visą svaigulį jie galėjo rasti tik tėvo patefone ar senelio svetinės magnetofone. „Vasarvidžio naktys“ ramiai gulėjo iki pat 2017-ųjų, kai grupė nusprendė, kad atėjo laikas pasidalinti hitais. „The Independent“ daina „Jawa“:
„Abii“ – duetas, kuris, pasitelkęs elektorinį ritmą, griežtas gitaros ir būgnų partijas bei skambų vokalą, kuria elektroninį konceptualų roką. Šių metų rudenį pasirodys jų debiutinis albumas „Vinegar“. „Abii“ daina „Playmate“:
Grupė „Aristokratai“ bene ketvirtus metus groja muziką, kurioje maišosi indie funk stilius su džiazo prieskoniais, psichodelika su dainuojamąja poezija ir kiti sunkiai suderinami žanrai. Vienu terminu apibūdinti sunku, bet grupė neoficialiai savo muziką vadina „kompromisine“. „Aristokratai“ daina „Plaukti nemoku“:
„Timid Kooky“ prisistato instrumentiniu vokaliniu ansambliu, kuris iš pradžių pradėjo groti, vėliau dainuoti ir tik tada – groti ir dainuoti viešai. Jų muziką įkvepia greiti techno ritmai, nešvarūs akmenys bei jų garsai ir purvini pačių grupės narių gyvenimai. „Timid Kooky“ daina „Tanzen“:
Be „NESCAFÉ“ scenos atlikėjų savo dalyvavimą šių metų festivalyje „Granatos Live“ patvirtino ir pasaulinio garso žvaigždės Ellie Goulding, Kungs, Alan Walker ir Anne-Marie bei Lietuvos muzikinio pasaulio atstovai Marijonas Mikutavičius, Leon Somov ir Jazzu, G&G Sindikatas, Saulius Prūsaitis ir kt. Bilietus į rugpjūčio pirmąjį savaitgalį Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vyksiantį festivalį platina BILIETAI LT.
„Baltojo kiro“ nariai pirmiausia yra būrys besišypsančių draugų, kelioms akimirkoms pakylančių į paukščio skrydį. Jų muzika gimsta galvojant apie svarbius žmones ir reiškinius. Ji eina išvien su jausmu, vedančiu link savojo lizdo – namų, kuriuose visada gera ir ramu. Vieni kitiems jie padeda keliauti per skubėjimą, kuris lyg azartinis lošimas pasiglemžia gebėjimą išlikti žmogumi. Muzika jiems padeda neužsimiršti ir judėti tikriau. Nuo 2008 m. indie, folk ir roko muziką grojanti grupė savo debiutinį albumą „Su geltonu snapeliu“ išleido 2010 m., po keturių metų pristatė mini albumą „Amerika“, kuriame – ir ko gero didžiausias grupės hitas „Lūpytės“.
„Deeper Upper“ – tai keturių žmonių muzikinės idėjos, gimstančios ieškant giliau. Jų skambesys – tai ryškūs sintezatoriai, įmantrūs gitarų efektai ir išjudinantis ritmas, o dainų tekstuose slepiasi modernaus žmogaus mitai ir istorijos. Grupės koncertuose singlas „Unity“ gerbėjų atliekamas kartu lyg himnas. Šiemet „Deeper Upper“ grįžo su trenksmu pristatydami ilgai lauktą debiutinį albumą „Mirrors“ ir šviežią vaizdo klipą naujajam singlui „No Regrets“.
„The Roop“. Grupė muzikinėje Lietuvos padangėje pasirodė ne taip ir seniai, 2014 metų rudenį, tačiau jos nariai muzikiniame šalies gyvenime dalyvauja jau antrąją dešimtį. Profesionalūs muzikantai sutelkė jėgas siekdami sukurti aukšto lygio pop rock stiliaus muziką. Debiutinis jų albumas „To Whom It May Concern“ susilaukė gero kritikų ir publikos įvertinimo, o išleisti singlai grojami radijo stotyse nuo Lietuvos iki Australijos ar Brazilijos. Grupės muzikinis klipas „Not too late“ – vienas pirmųjų muzikinių klipų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, sukurtų pasitelkus 360 laipsnių vaizdo ir animacijos technologiją.
„Wolfsome“ savo grojamos muzikos stilių apibūdina kaip rokenrolą, gimusį sumaišius bliuzą ir sunkųjį roką. Vos per kelerius veiklos metus „Wolfsome“ sukaupė nemenką muzikinį turtą: metų naujoko titulas „LRT Opus“ jaunųjų grupių konkurse, nominacijos ir vienas įspūdingesnių pasirodymų „M.A.M.A.“ apdovanojimuose ir prieš metus pasirodęs debiutinis albumas „Origin.412“. „Wolfsome“ daina „I Was Young“:
„Z On A“. Praėjusius metus grupė „Z On A“ prisimins ilgai kaip vienus sėkmingiausių: debiutinis albumas XYZ, ne viena daina, besisukanti pagrindinių radijo stočių eteryje, koncertai didžiausiuose Lietuvos muzikos festivaliuose, triumfas Latvijoje vykusio Europos krepšinio čempionato atrankoje, albumo pristatymo turas per didžiausius Lietuvos ir Latvijos miestus. Visa tai puikiai apibendrina „Metų proveržio“ nominacija M.A.M.A. apdovanojimuose ir Lietuvos Hiphopo muzikos apdovanojimų pripažinimas vienu geriausių projektų ne lietuvių kalba. „Z On A“ daina „Mars“:
„Sisters On Wire“. Grupė, savo muzikinį stilių vadinanti „šiek tiek rimtesniu soul guitar pop“, kelią į lietuviškos muzikos sceną pradėjo 2014 m. ir nuo tada sėkmingai eina link užsibrėžto tikslo – užkrėsti klausytojus pozityvia energija. 2016 m. lapkritį grupė išleido debiutinį albumą „Never Turn The Lights Off“, pasakojantį istorijas apie tikėjimą, praradimus bei atradimus, svajojimą atmerktomis akimis ir šviesią, spalvotą ateitį. Netrukus po to M.A.M.A apdovanojimuose kolektyvas buvo nominuotas „Metų roko grupės“ bei „Metų proveržio“ kategorijose. „Sisters on Wire“ daina „Earth“:
„Condor Avenue“. Paauglystės svajonę groti roko grupėje visi keturi grupės nariai įgyvendino pradėję kurti tai, ko patiems patinka klausytis. Pirmąjį ir itin sėkmingą grupės albumą „The Crown“ jau seka antrasis „Patagonia“ – naujai skambanti elektronikos ir gitarų sintezė, kurios eilutėse įspaustos legendomis virtusios istorijos. „Condor Avenue“ daina „The Crown“:
„jautì“ – jauna, empatiškai į žiūrovą reaguojanti grupė, kuri savo muzikos stilių apibūdina kaip „art rock“. Keturių vaikystės draugų kūryba nekvepia statiškumu, jų muzikos interpretavimas ir pajautimas – sintezėje su emociniu suderinamumu. „jautì“ daina „Akys“:
„MOVO“. Tai garage ir bliuzroko derinys, išsiskiriantis lietuviškais tekstais ir savitai purvinu gitarų skambesiu. 2016 m. pabaigoje antrąjį albumą „Kalnuose“ išleidusi grupė M.A.M.A. apdovanojimuose buvo nominuota „Geriausios metų roko grupės“ kategorijoje, o šiuos metus pradėjo pasirodymu „LRT Opus Ore“ koncertų serijoje. „MOVO“ daina „Uhu“:
„Basi“ – visiškai skirtingos asmenybės, kurios susikalba per muziką. Sako, paprastai susikalbėti gaunasi sunkiai. Svarbiausia jiems – gyvi pasirodymai, ne veltui prisistato live grupe, kurią būtina išgirsti ir pamatyti gyvai. „Basi“ daina „Kitas aš“:
„Local Blood“. Stiprus vokalas, masyvūs ir triukšmingi rifai bei šaltas sintezatoriaus skambesys... Tamsaus garso post-punk, darkwave, shoegaze grupė iš Vilniaus, visai neseniai išleidusi debiutinį EP „A Lure of Sights“. „Local Blood“ daina „Crawling Borders“:
„Silverpieces“ muziką atlieka fundamentaliais roko muzikos instrumentais, visgi vienareikšmiško termino jų stiliui apibūdinti nėra – čia susipina daug skirtingų kultūrinių kontekstų ir įtakų. „Silverpieces“ daina „Crumb“:
„The Independent“. 90-ųjų vaikai, kurių požiūrį į sceną suformavo vaizdo kasetės, o visą svaigulį jie galėjo rasti tik tėvo patefone ar senelio svetinės magnetofone. „Vasarvidžio naktys“ ramiai gulėjo iki pat 2017-ųjų, kai grupė nusprendė, kad atėjo laikas pasidalinti hitais. „The Independent“ daina „Jawa“:
„Abii“ – duetas, kuris, pasitelkęs elektorinį ritmą, griežtas gitaros ir būgnų partijas bei skambų vokalą, kuria elektroninį konceptualų roką. Šių metų rudenį pasirodys jų debiutinis albumas „Vinegar“. „Abii“ daina „Playmate“:
Grupė „Aristokratai“ bene ketvirtus metus groja muziką, kurioje maišosi indie funk stilius su džiazo prieskoniais, psichodelika su dainuojamąja poezija ir kiti sunkiai suderinami žanrai. Vienu terminu apibūdinti sunku, bet grupė neoficialiai savo muziką vadina „kompromisine“. „Aristokratai“ daina „Plaukti nemoku“:
„Timid Kooky“ prisistato instrumentiniu vokaliniu ansambliu, kuris iš pradžių pradėjo groti, vėliau dainuoti ir tik tada – groti ir dainuoti viešai. Jų muziką įkvepia greiti techno ritmai, nešvarūs akmenys bei jų garsai ir purvini pačių grupės narių gyvenimai. „Timid Kooky“ daina „Tanzen“:
Be „NESCAFÉ“ scenos atlikėjų savo dalyvavimą šių metų festivalyje „Granatos Live“ patvirtino ir pasaulinio garso žvaigždės Ellie Goulding, Kungs, Alan Walker ir Anne-Marie bei Lietuvos muzikinio pasaulio atstovai Marijonas Mikutavičius, Leon Somov ir Jazzu, G&G Sindikatas, Saulius Prūsaitis ir kt. Bilietus į rugpjūčio pirmąjį savaitgalį Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse vyksiantį festivalį platina BILIETAI LT.
↧
M. Levickis apie unikalų projektą su D. Vaitiekūnu: „Šitas žanras nėra išeksploatuotas“
Lygiai prieš metus Vilniuje, Kultūros naktyje aktoriaus, TV laidų ir renginių vedėjo Dominyko Vaitiekūno ir akordeonisto, styginių amsamblio „Mikroorkéstra“ meno vadovo Martyno Levickio keliai lemtingai susikirto. Įgyvendinę vieną muzikinę avantiūrą, jie ryžosi dar didesnės apimties projektui „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“, į tai įtraukdami ir Mozart‘ą, ir muštynes senamiesčio gatvėje, nišinę gyvenimo filosofiją ir neįtikėtinas istorijas.
„Pernai Dominykas dalyvavo specialiame mano suburto orkestro „Mikroorkéstra“ projekte „Diriguok mums“, kuris vyko Prezidentūros aikštėje Vilniuje ir buvo atviras visiems praeiviams, norintiems padiriguoti orkestrui. Dominykas buvo to projekto siela. Susibūrę praeiviai ne tik stebėjo, kas vyksta ant scenos, bet patys labai įsitraukė į veiksmą. Vėlgi – dėka Dominyko, kuris moka įtraukti, užvesti“, – sako M. Levickis.
„Jau nuo 2012-ųjų brandinau idėją surengti tokį muzikinį vakarą, kurio metu galėčiau orkestrą bent šiek išvesti iš standartinių rėmų. Stebėdamas užsienyje taip besielgiančius kai kuriuos dirigentus, svajojau ką nors panašaus padaryti Lietuvoje. Perspektyva atrodė žavinga, kaitino kraują. O tuomet M. Levickis pasiūlė man pačiam pabūti tiltu tarp žiūrovų ir orkestro, kuris yra atviras ne tik partitūrai. Tokia avantiūra atrodė labai patraukli, juo labiau, kad tai buvo vienkartinis, neilgas ir saugus projektas – jis vyko Kultūros naktį. Turėjome pabandyti, – pasakoja D. Vaitiekūnas. – Po šio renginio kilo minčių išvystyti pasirodymą, užauginti iki rimto projekto, įtraukti daugiau temų.“
M. Levickis jam pasiūlė Mozart‘o Simfoniją nr. 29 – kaip pagrindinę medžiagą, ant kurios pamatų būtų lipdomas visas projektas. „Nekvestionavau, tiesiog pasidariau grojaraštį savo telefone ir vaikščiojau su ausinėmis, visur klausydamasis Mozart‘o: vairuodamas, važinėdamas riedlente, dirbdamas. Vieną vakarą leidau laiką Vilniaus senamiestyje. Stovėjau su ausinėmis ir mačiau, kaip kitapus gatvės du vyrai susimušė. O aš klausiausi Mozart‘o, žiūrėjau į tas muštynes, ir galvojau: puiki medžiaga, imam ją! – pasakoja D. Vaitiekūnas. – Simboliška man pasirodė ir tai, kad simfonijos numeris – 29, man – 29-eri metai... Ir, galiu pasakyti, per pastaruosius metus, kol vykdžiau šį projektą, košiau jį per save, susitikinėjau su daugybe klasikos atlikėjų ir klausiausi jų neįtikėtinų istorijų, manyje taip pat įvyko daugybė vidinių pokyčių. Aš labai pamėgau Mozart‘ą ir klasikinę muziką. Be to, išėjau visą muzikos istorijos kursą.“
Dominykas juokiasi prisiminęs, kaip prieš metus bijojo pavėluoti į orkestro repeticijas: jis buvo įsitikinęs, kad visi klasikai susirenka anksčiau, deramai pasiruošia ir repetuoti pradeda minutė į minutę.
„Buvo labai įdomu atsidurti kitapus vartų jau vien dėl to, kad pats niekada gyvenime nesimokiau jokioje „muzikalkėje“ – buvau savamokslis. Ir negyvenau akademinėje aplinkoje. Bet mes visi anksčiau ar vėliau įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tik vieni – studijuoti muzikos, aš – aktorinio meno. Tai buvo puiki jaunų žmonių terpė. Faina daryti dalykus, kurie įdomūs mūsų kartai. Ir šio socialinio-meninio tyrimo objektai – jauna karta. Gal kitiems mūsų problematika pasirodys jaunatviška ir naivi. Bet man jau dabar atrodo, kad būtų smagu pratęsti šį projektą su tais pačiais žmonėmis dar po 20 metų. Tik tuomet jau gal ne su Mozart‘u, bet su Bethoven‘u“, – sako D. Vaitiekūnas.
„Dominykas aplink Mozart‘o simfoniją kuria pasakojimą iš galybės muzikantų asmeninių ir profesinių istorijų, tirdamas, analizuodamas tai, ką reiškia būti klasikinės muzikos atlikėju, orkestrantu, šio žanro klausytoju arba tokios muzikos kūrėju. Dominykui pavyko surinkti išties daug informacijos, apibendrinti ją ir įpinti į savotiškai sarkastišką, galbūt šiek tiek ironišką pasakojimą, kuris labai dera su Mozart‘o muzikiniu dramatizmu, jo gyvenimo vingiais. Ir tam puikiai tinka „Mikroorkéstra“, nes tai būtent ir yra toks orkestras, kuris ieško netradicinių, modernių formų, išlikdamas ištikimu ir pagarbiu klasikinei muzikai. Viskas ir atsiskleis su šia didinga Mozart‘o simfonija, kuri ir man pačiam yra iššūkis, todėl labai džiaugiuosi galimybe kartu su „Mikroorkéstra“ kurti interpretacinius sprendimus“, – sako M. Levickis.
Jo nuomone, „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“ yra dar neišplėtotas žanras, kai klasikinė muzika pristatoma tokia, kokia yra – nearanžuota, neperdaryta, bet jos pateikimo forma – labai savita.
„Mes naudojame klasikinės muzikos iškarpas, suteikiame klausytojui galimybę šiek tiek giliau įsiskverbti į simfoniją ir pajusti jos sudedamąsias dalis. Ir, aišku, tas Dominyko tekstinis žanras, visa apjuosiantis, – jis taip pat nėra išeksploatuotas nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Šito renginio net koncertu pilnai negalime pavadinti, todėl, kad viską lydi istorijos. Jose klausytojas galės rasti sąsajų su savimi. O tarp klausytojų, neabejoju, bus ir muzikantų, kurie galės prisiminti ypač daug pažįstamų dalykų“, – teigia projekto meno vadovas M. Levickis.
„Muzikanto (iš)gyvenimo simfonijos“ premjera – birželio 14 d. Vilniuje, „Vaidilos“ teatre ir birželio 18 d. Raudondvaryje. Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.
„Pernai Dominykas dalyvavo specialiame mano suburto orkestro „Mikroorkéstra“ projekte „Diriguok mums“, kuris vyko Prezidentūros aikštėje Vilniuje ir buvo atviras visiems praeiviams, norintiems padiriguoti orkestrui. Dominykas buvo to projekto siela. Susibūrę praeiviai ne tik stebėjo, kas vyksta ant scenos, bet patys labai įsitraukė į veiksmą. Vėlgi – dėka Dominyko, kuris moka įtraukti, užvesti“, – sako M. Levickis.
„Jau nuo 2012-ųjų brandinau idėją surengti tokį muzikinį vakarą, kurio metu galėčiau orkestrą bent šiek išvesti iš standartinių rėmų. Stebėdamas užsienyje taip besielgiančius kai kuriuos dirigentus, svajojau ką nors panašaus padaryti Lietuvoje. Perspektyva atrodė žavinga, kaitino kraują. O tuomet M. Levickis pasiūlė man pačiam pabūti tiltu tarp žiūrovų ir orkestro, kuris yra atviras ne tik partitūrai. Tokia avantiūra atrodė labai patraukli, juo labiau, kad tai buvo vienkartinis, neilgas ir saugus projektas – jis vyko Kultūros naktį. Turėjome pabandyti, – pasakoja D. Vaitiekūnas. – Po šio renginio kilo minčių išvystyti pasirodymą, užauginti iki rimto projekto, įtraukti daugiau temų.“
M. Levickis jam pasiūlė Mozart‘o Simfoniją nr. 29 – kaip pagrindinę medžiagą, ant kurios pamatų būtų lipdomas visas projektas. „Nekvestionavau, tiesiog pasidariau grojaraštį savo telefone ir vaikščiojau su ausinėmis, visur klausydamasis Mozart‘o: vairuodamas, važinėdamas riedlente, dirbdamas. Vieną vakarą leidau laiką Vilniaus senamiestyje. Stovėjau su ausinėmis ir mačiau, kaip kitapus gatvės du vyrai susimušė. O aš klausiausi Mozart‘o, žiūrėjau į tas muštynes, ir galvojau: puiki medžiaga, imam ją! – pasakoja D. Vaitiekūnas. – Simboliška man pasirodė ir tai, kad simfonijos numeris – 29, man – 29-eri metai... Ir, galiu pasakyti, per pastaruosius metus, kol vykdžiau šį projektą, košiau jį per save, susitikinėjau su daugybe klasikos atlikėjų ir klausiausi jų neįtikėtinų istorijų, manyje taip pat įvyko daugybė vidinių pokyčių. Aš labai pamėgau Mozart‘ą ir klasikinę muziką. Be to, išėjau visą muzikos istorijos kursą.“
Dominykas juokiasi prisiminęs, kaip prieš metus bijojo pavėluoti į orkestro repeticijas: jis buvo įsitikinęs, kad visi klasikai susirenka anksčiau, deramai pasiruošia ir repetuoti pradeda minutė į minutę.
„Buvo labai įdomu atsidurti kitapus vartų jau vien dėl to, kad pats niekada gyvenime nesimokiau jokioje „muzikalkėje“ – buvau savamokslis. Ir negyvenau akademinėje aplinkoje. Bet mes visi anksčiau ar vėliau įstojome į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tik vieni – studijuoti muzikos, aš – aktorinio meno. Tai buvo puiki jaunų žmonių terpė. Faina daryti dalykus, kurie įdomūs mūsų kartai. Ir šio socialinio-meninio tyrimo objektai – jauna karta. Gal kitiems mūsų problematika pasirodys jaunatviška ir naivi. Bet man jau dabar atrodo, kad būtų smagu pratęsti šį projektą su tais pačiais žmonėmis dar po 20 metų. Tik tuomet jau gal ne su Mozart‘u, bet su Bethoven‘u“, – sako D. Vaitiekūnas.
„Dominykas aplink Mozart‘o simfoniją kuria pasakojimą iš galybės muzikantų asmeninių ir profesinių istorijų, tirdamas, analizuodamas tai, ką reiškia būti klasikinės muzikos atlikėju, orkestrantu, šio žanro klausytoju arba tokios muzikos kūrėju. Dominykui pavyko surinkti išties daug informacijos, apibendrinti ją ir įpinti į savotiškai sarkastišką, galbūt šiek tiek ironišką pasakojimą, kuris labai dera su Mozart‘o muzikiniu dramatizmu, jo gyvenimo vingiais. Ir tam puikiai tinka „Mikroorkéstra“, nes tai būtent ir yra toks orkestras, kuris ieško netradicinių, modernių formų, išlikdamas ištikimu ir pagarbiu klasikinei muzikai. Viskas ir atsiskleis su šia didinga Mozart‘o simfonija, kuri ir man pačiam yra iššūkis, todėl labai džiaugiuosi galimybe kartu su „Mikroorkéstra“ kurti interpretacinius sprendimus“, – sako M. Levickis.
Jo nuomone, „Muzikanto (iš)gyvenimo simfonija“ yra dar neišplėtotas žanras, kai klasikinė muzika pristatoma tokia, kokia yra – nearanžuota, neperdaryta, bet jos pateikimo forma – labai savita.
„Mes naudojame klasikinės muzikos iškarpas, suteikiame klausytojui galimybę šiek tiek giliau įsiskverbti į simfoniją ir pajusti jos sudedamąsias dalis. Ir, aišku, tas Dominyko tekstinis žanras, visa apjuosiantis, – jis taip pat nėra išeksploatuotas nei Lietuvoje, nei pasaulyje. Šito renginio net koncertu pilnai negalime pavadinti, todėl, kad viską lydi istorijos. Jose klausytojas galės rasti sąsajų su savimi. O tarp klausytojų, neabejoju, bus ir muzikantų, kurie galės prisiminti ypač daug pažįstamų dalykų“, – teigia projekto meno vadovas M. Levickis.
„Muzikanto (iš)gyvenimo simfonijos“ premjera – birželio 14 d. Vilniuje, „Vaidilos“ teatre ir birželio 18 d. Raudondvaryje. Projektą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė.
↧
„Warner Music UK“ išleido naująjį Radistai DJ‘s singlą „Good Things“
Vos prieš dvi savaites pranešę apie sutartį su viena didžiausių muzikos pasaulio kompanijų, Radistai toliau džiugina gerbėjus: „Warner Music UK“ išleido Radistai DJ‘s naują singlą „Good Things“. Nuo šiandien naujoji Radistų ir dainininkės Beatrich daina yra prieinama populiariausioje pasaulyje legalios muzikos transliacijų platformoje „Spotify“.
„Šiandien didi diena – pasaulinė mūsų naujo singlo premjera. Negalime sulaukti, kaip mūsų naująją dainą priims gerbėjai“, – sako Jonas Nainys.
Tai nėra vienintelė džiugi naujiena elektroninės muzikos gerbėjams. Radistai atskleidžia, kad netrukus pristatys dainos vaizdo klipą.
„Prižadame, kad naujo vaizdo klipo ilgai laukti nereikės – žiūrovų teismui jį pateiksime netrukus“, – žadėjo Rolandas Mackevičius.
Naująjį singlą „Good Things“ Radistai įrašė kartu su sparčiai populiarėjančia dainininke Beatriče Pundžiūte, žinomą kaip Beatrich. Vos prieš dvejus metus socialiniuose tinkluose atrasta atlikėja neseniai atšventė 19-ąjį gimtadienį.
„Ypatingai daug savęs įdėjau į šią dainą. Man ji labai artima, nes dainuoju apie gerus dalykus, kurie įvyks ateityje. Šie metai – kaip nauja pradžia. Čia prasideda naujas gyvenimas, kuriame laukia begalė naujų patirčių“, – sakė Beatrich.
Geriausiu DJ’ų duetu tituluojami Radistai DJ‘s jau 9-erius metus yra elektroninės muzikos vėliavnešiais. Pernai J.Nainio ir R.Mackevičiaus surengti „Radistai Village“, „Radistai Castle“ festivaliai ir kiti šou bei pasirodymai sutraukė daugiau nei 15 tūkst. žiūrovų.
Radistai DJ‘s oficialiame „YouTube“ kanale buvo užfiksuotas rekordinis peržiūrų skaičius: 2011 m. veiklą pradėjęs kanalas pernai buvo žiūrėtas daugiau nei 5 mln., o per visą laikotarpį – beveik 20 mln. kartų. Socialiniuose tinkluose Radistai DJ‘s taip pat turi didžiulę sekėjų armiją: „Facebook“ – 250 tūkst., „Instagram“ – 150 tūkst. gerbėjų.
Šiemet liepos 21-22 d. Obuolių saloje vyksiančiame „Radistai Village’17“ festivalyje gros Brooks, DubVision, Gil Glaze, Riton, Sam Feldt, Sikdope, Steve James, Watermät – iš viso beveik 50 gerai žinomų DJ‘ų ir atlikėjų. Be to, jau paskelbta, kad rugpjūčio 4 d. Trakų pilyje vyksiančio vienos dienos festivalio „Radistai Castle 2017“ pagrindinė žvaigždė bus populiarusis Danijos DJ‘us Martin Jensen.
Radistai DJ‘s – „Good Things“ (ft. Beatrich):
„Šiandien didi diena – pasaulinė mūsų naujo singlo premjera. Negalime sulaukti, kaip mūsų naująją dainą priims gerbėjai“, – sako Jonas Nainys.
Tai nėra vienintelė džiugi naujiena elektroninės muzikos gerbėjams. Radistai atskleidžia, kad netrukus pristatys dainos vaizdo klipą.
„Prižadame, kad naujo vaizdo klipo ilgai laukti nereikės – žiūrovų teismui jį pateiksime netrukus“, – žadėjo Rolandas Mackevičius.
Naująjį singlą „Good Things“ Radistai įrašė kartu su sparčiai populiarėjančia dainininke Beatriče Pundžiūte, žinomą kaip Beatrich. Vos prieš dvejus metus socialiniuose tinkluose atrasta atlikėja neseniai atšventė 19-ąjį gimtadienį.
„Ypatingai daug savęs įdėjau į šią dainą. Man ji labai artima, nes dainuoju apie gerus dalykus, kurie įvyks ateityje. Šie metai – kaip nauja pradžia. Čia prasideda naujas gyvenimas, kuriame laukia begalė naujų patirčių“, – sakė Beatrich.
Geriausiu DJ’ų duetu tituluojami Radistai DJ‘s jau 9-erius metus yra elektroninės muzikos vėliavnešiais. Pernai J.Nainio ir R.Mackevičiaus surengti „Radistai Village“, „Radistai Castle“ festivaliai ir kiti šou bei pasirodymai sutraukė daugiau nei 15 tūkst. žiūrovų.
Radistai DJ‘s oficialiame „YouTube“ kanale buvo užfiksuotas rekordinis peržiūrų skaičius: 2011 m. veiklą pradėjęs kanalas pernai buvo žiūrėtas daugiau nei 5 mln., o per visą laikotarpį – beveik 20 mln. kartų. Socialiniuose tinkluose Radistai DJ‘s taip pat turi didžiulę sekėjų armiją: „Facebook“ – 250 tūkst., „Instagram“ – 150 tūkst. gerbėjų.
Šiemet liepos 21-22 d. Obuolių saloje vyksiančiame „Radistai Village’17“ festivalyje gros Brooks, DubVision, Gil Glaze, Riton, Sam Feldt, Sikdope, Steve James, Watermät – iš viso beveik 50 gerai žinomų DJ‘ų ir atlikėjų. Be to, jau paskelbta, kad rugpjūčio 4 d. Trakų pilyje vyksiančio vienos dienos festivalio „Radistai Castle 2017“ pagrindinė žvaigždė bus populiarusis Danijos DJ‘us Martin Jensen.
Radistai DJ‘s – „Good Things“ (ft. Beatrich):
↧
↧
Home Production ir Spurga pristato spontaniškai kalnuose nufilmuotą vaizdo klipą
Debiutinį albumą ruošiantys reperis Home Production ir elektroninės muzikos prodiuseris Spurga klausytojams pristato pirmąjį singlą ir jam sukurtą vaizdo klipą. Su tik prasidėjusia vasara klausytojus duetas sveikina snieguotais Norvegijos peizažais.
„Fall Down" – pirmasis vasarą pasirodysiančio vilniečių albumo „Love In Progress..." pranašas. Simboliška tai, jog šiame kūrinyje kalbama apie drąsą pradėti veikti tai, kas mums patinka.
„Daina yra apie tai, kaip turim nukirsti dvejones ir nebijoti kristi žemyn ir daryti tuos dalykus gyvenime, kurie yra arti širdies, – dėstė Tadas Čiūdaras-Home Production. – Dažnai žmonės gyvenime daro dalykus, kurių nemėgsta ar net nekenčia, šia daina norima įkvėpti viską „paleisti" ir gyventi su meile atsidavus savo troškimams."
Įspūdingų gamtos vaizdų apsuptyje Tadą filmuodami dronu šį pavasarį įamžino draugai Marius Urbonavičius ir Žygimantas Vaičaitis, o montuojant klipą padėjo Viktoras Bušinskis. Pasak atlikėjo, vaizdo klipas šiai dainai gimė netikėtai – jis buvo nufilmuotas viešint Norvegijoje, slidinėjimo kurorte Hemsedalyje. Klipo filmavimo procesas atspindėjo pačią dainą, nes to vykdamas į kelionę Tadas neplanavo, o mintis filmuoti kilo pamačius tirpstantį sniegą ir krentantį krioklių vandenį.
„Viskas nutiko ganėtinai atsitiktinai ir netikėtai. Važiavau aplankyti netoli kalnų gyvenančių draugų, kurie mane paskatino ten nufilmuoti ir klipą. Taip sujungėme aistrą snieglentėms ir muzikai", – apie klipo filmavimą pasakojo Tadas.
Dalinai LATGA asociacijos finansuojamas dueto albumas rudenį pasirodys ir vinilinės plokštelės formatu. O išgirsti pirmąją jo dainą ir pamatyti jai sukurtą klipą, tapsiančiu įžanga į vaizdo klipų seriją, lydėsiančią albumą, galite čia:
„Fall Down" – pirmasis vasarą pasirodysiančio vilniečių albumo „Love In Progress..." pranašas. Simboliška tai, jog šiame kūrinyje kalbama apie drąsą pradėti veikti tai, kas mums patinka.
„Daina yra apie tai, kaip turim nukirsti dvejones ir nebijoti kristi žemyn ir daryti tuos dalykus gyvenime, kurie yra arti širdies, – dėstė Tadas Čiūdaras-Home Production. – Dažnai žmonės gyvenime daro dalykus, kurių nemėgsta ar net nekenčia, šia daina norima įkvėpti viską „paleisti" ir gyventi su meile atsidavus savo troškimams."
Įspūdingų gamtos vaizdų apsuptyje Tadą filmuodami dronu šį pavasarį įamžino draugai Marius Urbonavičius ir Žygimantas Vaičaitis, o montuojant klipą padėjo Viktoras Bušinskis. Pasak atlikėjo, vaizdo klipas šiai dainai gimė netikėtai – jis buvo nufilmuotas viešint Norvegijoje, slidinėjimo kurorte Hemsedalyje. Klipo filmavimo procesas atspindėjo pačią dainą, nes to vykdamas į kelionę Tadas neplanavo, o mintis filmuoti kilo pamačius tirpstantį sniegą ir krentantį krioklių vandenį.
„Viskas nutiko ganėtinai atsitiktinai ir netikėtai. Važiavau aplankyti netoli kalnų gyvenančių draugų, kurie mane paskatino ten nufilmuoti ir klipą. Taip sujungėme aistrą snieglentėms ir muzikai", – apie klipo filmavimą pasakojo Tadas.
Dalinai LATGA asociacijos finansuojamas dueto albumas rudenį pasirodys ir vinilinės plokštelės formatu. O išgirsti pirmąją jo dainą ir pamatyti jai sukurtą klipą, tapsiančiu įžanga į vaizdo klipų seriją, lydėsiančią albumą, galite čia:
↧
„Foo Fighters“ naujo singlo vaizdo klipą režisavo Dave‘as Grohlas
Jau birželio 21 d. ant Dauguvos upės krantų, po atviru dangumi, koncertą surengsiantys garsieji Amerikos rokeriai „Foo Fighters“ išleido naują singlą. Dainos „Run“, kuri iškart tapo dideliu hitu, vaizdo klipą režisavo grupės lyderis, vokalistas ir gitaristas Dave‘as Grohlas. Ši žinia buvo netikėta ne tik gausiam gerbėjų ratui, bet ir muzikos kritikams, nes šiuo metu intensyviai koncertuojantys muzikantai aiškių planų ką nors išleisti neturėjo.
Viena sėkmingiausių muzikos istorijoje roko grupių surengs koncertą Rygoje, Lucavsalos saloje. Pirmame ir vieninteliame „Foo Fighters“ koncerte Baltijos šalyse, svečių teisėmis taip pat gros škotų roko grupė „Biffy Clyro“ ir anglų-amerikiečių duetas „The Kills“.
Bilietus į vienintelį Baltijos šalyse „Foo Fighters“ koncertą galima įsigyti visose „Bilietai.lt“ kasose ir internetu: www.bilietai.lt.
Geriausia šių dienų roko grupe pasaulyje neretai tituluojama „Foo Fighters“ nutraukė beveik dvejus metus besitęsusią tylą ir išleido naujutėlaitį singlą „Run“. Taip pat šiandien buvo pristatytas ir naujas rokerių vaizdo klipas, kurį režisavo pats grupės lyderis Dave‘as Grohlas. Pastarąjį kartą nauja kūryba „Foo Fighgters“ džiugino 2015 m. lapkritį, kada pasirodė singlas „Saint Secilia“. Kol kas naujausias grupės albumas „Sonic Highways“ išleistas dar anksčiau – 2014 m. Manoma, kad šiandien pasirodžiusi daina yra pirmas kūrinys iš netrukus planuojamo įrašyti naujo, jau devintojo „Foo Fighters“ studijinio albumo.
„Foo Fighters“ vaizdo klipas – „Run“:
Viena sėkmingiausių muzikos istorijoje roko grupių surengs koncertą Rygoje, Lucavsalos saloje. Pirmame ir vieninteliame „Foo Fighters“ koncerte Baltijos šalyse, svečių teisėmis taip pat gros škotų roko grupė „Biffy Clyro“ ir anglų-amerikiečių duetas „The Kills“.
Bilietus į vienintelį Baltijos šalyse „Foo Fighters“ koncertą galima įsigyti visose „Bilietai.lt“ kasose ir internetu: www.bilietai.lt.
Geriausia šių dienų roko grupe pasaulyje neretai tituluojama „Foo Fighters“ nutraukė beveik dvejus metus besitęsusią tylą ir išleido naujutėlaitį singlą „Run“. Taip pat šiandien buvo pristatytas ir naujas rokerių vaizdo klipas, kurį režisavo pats grupės lyderis Dave‘as Grohlas. Pastarąjį kartą nauja kūryba „Foo Fighgters“ džiugino 2015 m. lapkritį, kada pasirodė singlas „Saint Secilia“. Kol kas naujausias grupės albumas „Sonic Highways“ išleistas dar anksčiau – 2014 m. Manoma, kad šiandien pasirodžiusi daina yra pirmas kūrinys iš netrukus planuojamo įrašyti naujo, jau devintojo „Foo Fighters“ studijinio albumo.
„Foo Fighters“ vaizdo klipas – „Run“:
↧
Lietuviai „Colours of Bubbles“ Ukrainoje koncertuos su „Kasabian“ ir „Brainstorm“
Vis dažniau tarptautinio pripažinimo sulaukiančių lietuvių „Colours of Bubbles“ vardas šiandien įrašytas šalia tokių muzikos pasaulio žvaigždžių kaip „Kasabian“, „The Prodigy“, „Röyksopp“, „Brainstorm“ ir kitų – birželio 30 dieną grupė pasirodys viename didžiausių Ukrainos festivalių „Atlas Weekend“ Kijeve. Apie lietuvių grupės dalyvavimą šiandien paskelbta festivalio socialiniuose tinkluose.
„Labai džiaugiamės šia galimybe, nerealus jausmas savo grupės pavadinimą matyti tarp tokių pasaulyje puikiai žinomų muzikantų“, – tvirtina „Colours of Bubbles“ nariai. Lietuvių grupė į sceną Kijeve lips prieš pat kaimynų iš Latvijos „Brainstorm“ pasirodymą.
„Colours of Bubbles“ – ne vienintelis lietuviškas vardas šiame festivalyje, vienoje iš „Atlas Weekend“ scenų tą pačią dieną pasirodys ir svajingoji Alina Orlova. Pasak festivalio organizatorių, tiek „Colours of Bubbles“, tiek Alina Orlova bei pernai šiame festivalyje pasirodęs duetas „Beissoul & Einius“ nenusileidžia tarptautinio pripažinimo sulaukusiems vardams. „Džiaugiamės, kad galime supažindinti festivalio dalyvius su kokybiška lietuviška muzika“, – teigia jie.
Penkias, vos trečią kartą vykstančio festivalio „Atlas Weekend“ dienas dalyviai galės džiaugtis ne tik iš daugiau nei 200 grupių bei atlikėjų susidedančia muzikine programa, tačiau ir apsilankyti muzikos konferencijose bei diskusijose.
Kartu su šia džiugia naujiena „Colours of Bubbles“ laukia ir dar vienos – šiuo metu akustinis grupės dainos „Wall of Death“ įrašas, pernai nufilmuotas Poznanėje, pretenduoja nugalėti tarptautinės muzikinių vaizdo klipų platformos „BalconyTV“ apdovanojimuose ir kol kas šiame balsavime yra antras. Šiandien iki vidurnakčio grupės gerbėjai interneto balsavime adresu goo.gl/kMZMEs dar gali atiduoti savo balsą už šiauliečius.
„Labai džiaugiamės šia galimybe, nerealus jausmas savo grupės pavadinimą matyti tarp tokių pasaulyje puikiai žinomų muzikantų“, – tvirtina „Colours of Bubbles“ nariai. Lietuvių grupė į sceną Kijeve lips prieš pat kaimynų iš Latvijos „Brainstorm“ pasirodymą.
„Colours of Bubbles“ – ne vienintelis lietuviškas vardas šiame festivalyje, vienoje iš „Atlas Weekend“ scenų tą pačią dieną pasirodys ir svajingoji Alina Orlova. Pasak festivalio organizatorių, tiek „Colours of Bubbles“, tiek Alina Orlova bei pernai šiame festivalyje pasirodęs duetas „Beissoul & Einius“ nenusileidžia tarptautinio pripažinimo sulaukusiems vardams. „Džiaugiamės, kad galime supažindinti festivalio dalyvius su kokybiška lietuviška muzika“, – teigia jie.
Penkias, vos trečią kartą vykstančio festivalio „Atlas Weekend“ dienas dalyviai galės džiaugtis ne tik iš daugiau nei 200 grupių bei atlikėjų susidedančia muzikine programa, tačiau ir apsilankyti muzikos konferencijose bei diskusijose.
Kartu su šia džiugia naujiena „Colours of Bubbles“ laukia ir dar vienos – šiuo metu akustinis grupės dainos „Wall of Death“ įrašas, pernai nufilmuotas Poznanėje, pretenduoja nugalėti tarptautinės muzikinių vaizdo klipų platformos „BalconyTV“ apdovanojimuose ir kol kas šiame balsavime yra antras. Šiandien iki vidurnakčio grupės gerbėjai interneto balsavime adresu goo.gl/kMZMEs dar gali atiduoti savo balsą už šiauliečius.
↧
Garsiausios visų laikų giminaičių grupės ir tamsios jų istorijos
Tarp garsiausių visų laikų grupių rasime nemažai tokių, kurios sudarytos iš brolių ar seserų. Dažniausiai tokie būna du grupės nariai, bet kai kada – ir daugiau. Pavyzdžiui, viena tokia grupė yra birželį į Vilnių atvykstantys „Kings of Leon“ – čia groja trys broliai ir jų pusbrolis. Susipažinkite su penkiomis populiariausiomis grupėmis, kurių didžioji dalis narių yra giminaičiai, bei istorijomis, kurios ne visada baigdavosi kaip pasakose.
„The Beach Boys“: muzikos genijus prieš pinigus
1961 m. susikūrusios roko grupės „The Beach Boys“ dainas apie Kalifornijos jaunimo kultūrą, banglentes ir merginas iki šiol mintinai moka visas pasaulis. Anot žurnalo „Billboard“, vertinant singlų ir albumų pardavimus, „The Beach Boys“ yra populiariausia Amerikos grupė, tačiau už šių svaiginančių skaičių slėpėsi nemažai konfliktų ir asmeninių problemų.
Grupės vadybininkas, trijų brolių Wilsonų tėvas, sūnums skirdavo šiek tiek daugiau dėmesio, nei likusiems grupės nariams. Mike, „The Beach Boys“ vokalistas yra išreiškęs nuoskaudą, kad nors ir prisidėjo prie didelės dalies populiariausių kūrinių žodžių kūrimo, jo indelis būdavo paprasčiausiai ignoruojamas. Viena esminių nesutarimų priežasčių buvo genialiaus kompozitoriaus Briano Wilsono noras kurti sudėtingą muziką ir likusių grupės narių noras uždirbti kuo daugiau pinigų.
„The Beach Boys“ per savo karjerą patyrė ne vieną tiek muzikinį, tiek sudėties pasikeitimą – tam įtakos turėjo B. Wilsono psichinės problemos ir narkotikų vartojimas, galiausiai privertęs jį pasitraukti iš kolektyvo veiklos, bei brolių Denniso ir Carlo Wilsonų mirtys 1983-aisiais ir 1998-aisiais metais.
„Bee Gees“: kaip broliai Gallagheriai, tik mažiau tarpusavio muštynių
Išgirdus pavadinimą „Bee Gees“, galvoje suskamba „Stayin‘ Alive“ ir iškyla siaurų baltų kelnių vaizdas. Trijų brolių Gibbų grupė muzikinę veiklą tęsė 45 metus, per kuriuos išleido 22 albumus ir pardavė daugiau nei 220 milijonų įrašų. Visgi po plačiomis šypsenomis slėpėsi dideli nesutarimai ir sunkios priklausomybės.
„Bee Gees“ narys Maurice buvo taip stipriai įnikęs į alkoholį, kad kartą, po mėnesį nepertraukiamo šventimo, savo žmonai ir vaikui grasino ginklu. Kitas grupės narys Robinas buvo priklausomas nuo amfetamino – 1980 metais jis beveik nemiegojo ir nevalgė, muzikantą dažnai ištikdavo paranojos priepuoliai. Robinas net kaltino žmoną, jog ši kėsinasi pavogti visus poros pinigus, o jų skyrybos buvo vienos nuožmiausių muzikos istorijoje.
Broliai tarpusavyje daug pykosi, tačiau šie konfliktai likdavo už uždarų durų. Apie tai „Bee Gees“ nariai pradėjo daugiau kalbėti tik po Maurice mirties 2003-aisiais. „Mes buvome kaip Gallagheriai iš „Oasis“. Tik rečiau mojuodavome kumščiais“, – tvirtino Barry Gibbas.
„The Jackson 5“: nuo tirono tėvo iki dalijimosi moterimis
1964-aisiais startavusi grupė „The Jackson 5“ – brolių Jackie, Tito, Marlono, Jermaine, vėliau prisijungusio Randy ir būsimo pop karaliaus Michaelo muzikinis projektas, sukurtas jų tėvo Joe. Jis buvo sėkmės nesulaukęs ritmenbliuzo dainininkas, neišsipildžiusią svajonę bandęs įgyvendinti naudodamasis vaikais.
Michaelas Jacksonas prie „The Jackson 5“ prisijungė būdamas penkerių. Vėliau jis atskleidė, kas dėjosi tuomet, kai niekas nematydavo. Michaelas pasakojo, kad agresyvumu ir liguistu perfekcionizmu pasižymėjęs tėvas versdavo vaikus repetuoti iki visiško išsekimo, mušdavo jiems nepataikius į natą ir tyčiodavosi, kai šie sumaišydavo šokio judesius. Muzikantas atskleidė, jog iš baimės tėvui jį net pykindavo.
Peripetijų netrūko ir tarp brolių. Jermaine niekada nepraleisdavo progos pasakyti, kad jis, o ne Michaelas, turėjo būti muzikos olimpe. Tas pats Jermaine nuo jaunesnio brolio Randy nuviliojo moterį, su kuria šis turėjo du vaikus, ir ją vedė. Sekso šeimoje tikrai netrūko – Michaelas yra užsiminęs, kad būdavo priverstas miegoti kambaryje, kuriame gretimoje lovoje vyresnysis brolis šnopuodavo su parsivesta mergina. Gausios Jacksonų šeimos tarpusavio santykiai iki šiol yra neišsenkamas bulvarinės žiniasklaidos turinio šaltinis.
„INXS“: viską užgožęs M. Hutchence spindesys
Australai „INXS“, kadaise rokenroliškumu užgožę net tautiečius „AC/DC“, muzikinės karjeros pradžioje ne itin originaliai vadinosi „The Farriss Brothers“, mat grupę sudarė trys broliai ir trys kiti nariai.
Grupės laimė ir nelaimė buvo vokalistas Michaelas Hutchence. Jo charizmos ir energijos būtų užtekę dešimčiai gerų roko grupių, todėl likę grupės nariai tūnojo Michaelo žvaigždės šešėlyje – nors šių indelis į „INXS“ sėkmę buvo kur kas didesnis.
Grupės reikalai visu greičiu žemyn ėmė ristis po M. Hutchenco traumos 1992 m. Kopenhagoje. Būdamas girtas, vokalistas susikivirčijo su taksistu ir buvo nokautuotas. Tik po savaitės roko žvaigždė kreipėsi į gydytojus, kurie nustatė kaukolės skilimą. Po traumos jis neteko skonio ir uoslės pojūčių, dėl to labai pergyveno. Maža to – Michaelas tapo agresyvus. Pasak grupės draugo Beers, 1993 m. įrašinėjant albumą, per šešias savaites jis vos nesumušė visų grupės narių, kartais net grasindavo peiliu.
Viskas baigėsi tragedija 1997 m., kai M. Hutchencas buvo rastas pasikoręs. Oficiali tyrimo išvada – savižudybė apsvaigus. Tačiau mirties aplinkybės leidžia teigti, kad tai atsitiko netyčia, Michaelui tyrinėjant savo seksualinius pojūčius.
Nors po lyderio mirties grupė tęsė veiklą su nauju vokalistu, 2012 metais koncerto metu, su ašaromis akyse, skambant „Need You Tonight“, Jonas Farriss paskelbė, kad „INXS“ išsiskirsto.
„Kings of Leon“: po išspręstų problemų – naujos populiarumo aukštumos
Legenda pasakoja, jog 1999 metai susikūrę ir vienais svarbiausių šių laikų roko muzikantų vadinami „Kings of Leon“ pirmąjį mini albumą įrašė mėnesiui užsidarę rūsyje – rūkydami tai, kas ne visai legalu, ir semdamiesi įkvėpimo iš „Led Zeppelin“. Auksine kantrybe apdovanota jų mama į rūsį nešdavo vaikinams pietus ir „neužuosdavo“ jokių įtartinų kvapų.
„Kings of Leon“ pasaulio topus užkariavo 2008-aisiais, išleidę ketvirtąjį studijinį albumą „Only by the Night“, tačiau po didžiosios šlovės bombos grupė vos neišsiskyrė – vaikinai pradėjo panikuoti, kad populiarumo banga greitai nuslūgs, lipdami per save siekė sukurti dar vieną hitą, įniko į svaigalus, ėmė nesutarti.
2013-aisiais, po albumo „Mechanical Bull“ išleidimo, grupė nusprendė padaryti pertrauką. Per porą metų broliai pailsėjo nuo konfliktų ir susivokė, ko iš tiesų nori gyvenime – ne įspūdingų albumų pardavimų skaičių, ne šlovės bet kokia kaina, o tiesiog kurti muziką.
Prieš metus jie ėmėsi septintojo albumo „WALLS“ įrašymo. Paradoksalu, tačiau nenoras siekti šlovės padėjo jiems tapti dar populiaresniais. Albumas tapo pirmuoju grupės istorijoje, užkopusiu į prestižinio JAV žurnalo „Billboard“ sudaromo topo viršūnę, o pristatymo turas driekiasi po didžiausius Europos festivalius ir arenas.
„The Beach Boys“: muzikos genijus prieš pinigus
1961 m. susikūrusios roko grupės „The Beach Boys“ dainas apie Kalifornijos jaunimo kultūrą, banglentes ir merginas iki šiol mintinai moka visas pasaulis. Anot žurnalo „Billboard“, vertinant singlų ir albumų pardavimus, „The Beach Boys“ yra populiariausia Amerikos grupė, tačiau už šių svaiginančių skaičių slėpėsi nemažai konfliktų ir asmeninių problemų.
Grupės vadybininkas, trijų brolių Wilsonų tėvas, sūnums skirdavo šiek tiek daugiau dėmesio, nei likusiems grupės nariams. Mike, „The Beach Boys“ vokalistas yra išreiškęs nuoskaudą, kad nors ir prisidėjo prie didelės dalies populiariausių kūrinių žodžių kūrimo, jo indelis būdavo paprasčiausiai ignoruojamas. Viena esminių nesutarimų priežasčių buvo genialiaus kompozitoriaus Briano Wilsono noras kurti sudėtingą muziką ir likusių grupės narių noras uždirbti kuo daugiau pinigų.
„The Beach Boys“ per savo karjerą patyrė ne vieną tiek muzikinį, tiek sudėties pasikeitimą – tam įtakos turėjo B. Wilsono psichinės problemos ir narkotikų vartojimas, galiausiai privertęs jį pasitraukti iš kolektyvo veiklos, bei brolių Denniso ir Carlo Wilsonų mirtys 1983-aisiais ir 1998-aisiais metais.
„Bee Gees“: kaip broliai Gallagheriai, tik mažiau tarpusavio muštynių
Išgirdus pavadinimą „Bee Gees“, galvoje suskamba „Stayin‘ Alive“ ir iškyla siaurų baltų kelnių vaizdas. Trijų brolių Gibbų grupė muzikinę veiklą tęsė 45 metus, per kuriuos išleido 22 albumus ir pardavė daugiau nei 220 milijonų įrašų. Visgi po plačiomis šypsenomis slėpėsi dideli nesutarimai ir sunkios priklausomybės.
„Bee Gees“ narys Maurice buvo taip stipriai įnikęs į alkoholį, kad kartą, po mėnesį nepertraukiamo šventimo, savo žmonai ir vaikui grasino ginklu. Kitas grupės narys Robinas buvo priklausomas nuo amfetamino – 1980 metais jis beveik nemiegojo ir nevalgė, muzikantą dažnai ištikdavo paranojos priepuoliai. Robinas net kaltino žmoną, jog ši kėsinasi pavogti visus poros pinigus, o jų skyrybos buvo vienos nuožmiausių muzikos istorijoje.
Broliai tarpusavyje daug pykosi, tačiau šie konfliktai likdavo už uždarų durų. Apie tai „Bee Gees“ nariai pradėjo daugiau kalbėti tik po Maurice mirties 2003-aisiais. „Mes buvome kaip Gallagheriai iš „Oasis“. Tik rečiau mojuodavome kumščiais“, – tvirtino Barry Gibbas.
„The Jackson 5“: nuo tirono tėvo iki dalijimosi moterimis
1964-aisiais startavusi grupė „The Jackson 5“ – brolių Jackie, Tito, Marlono, Jermaine, vėliau prisijungusio Randy ir būsimo pop karaliaus Michaelo muzikinis projektas, sukurtas jų tėvo Joe. Jis buvo sėkmės nesulaukęs ritmenbliuzo dainininkas, neišsipildžiusią svajonę bandęs įgyvendinti naudodamasis vaikais.
Michaelas Jacksonas prie „The Jackson 5“ prisijungė būdamas penkerių. Vėliau jis atskleidė, kas dėjosi tuomet, kai niekas nematydavo. Michaelas pasakojo, kad agresyvumu ir liguistu perfekcionizmu pasižymėjęs tėvas versdavo vaikus repetuoti iki visiško išsekimo, mušdavo jiems nepataikius į natą ir tyčiodavosi, kai šie sumaišydavo šokio judesius. Muzikantas atskleidė, jog iš baimės tėvui jį net pykindavo.
Peripetijų netrūko ir tarp brolių. Jermaine niekada nepraleisdavo progos pasakyti, kad jis, o ne Michaelas, turėjo būti muzikos olimpe. Tas pats Jermaine nuo jaunesnio brolio Randy nuviliojo moterį, su kuria šis turėjo du vaikus, ir ją vedė. Sekso šeimoje tikrai netrūko – Michaelas yra užsiminęs, kad būdavo priverstas miegoti kambaryje, kuriame gretimoje lovoje vyresnysis brolis šnopuodavo su parsivesta mergina. Gausios Jacksonų šeimos tarpusavio santykiai iki šiol yra neišsenkamas bulvarinės žiniasklaidos turinio šaltinis.
„INXS“: viską užgožęs M. Hutchence spindesys
Australai „INXS“, kadaise rokenroliškumu užgožę net tautiečius „AC/DC“, muzikinės karjeros pradžioje ne itin originaliai vadinosi „The Farriss Brothers“, mat grupę sudarė trys broliai ir trys kiti nariai.
Grupės laimė ir nelaimė buvo vokalistas Michaelas Hutchence. Jo charizmos ir energijos būtų užtekę dešimčiai gerų roko grupių, todėl likę grupės nariai tūnojo Michaelo žvaigždės šešėlyje – nors šių indelis į „INXS“ sėkmę buvo kur kas didesnis.
Grupės reikalai visu greičiu žemyn ėmė ristis po M. Hutchenco traumos 1992 m. Kopenhagoje. Būdamas girtas, vokalistas susikivirčijo su taksistu ir buvo nokautuotas. Tik po savaitės roko žvaigždė kreipėsi į gydytojus, kurie nustatė kaukolės skilimą. Po traumos jis neteko skonio ir uoslės pojūčių, dėl to labai pergyveno. Maža to – Michaelas tapo agresyvus. Pasak grupės draugo Beers, 1993 m. įrašinėjant albumą, per šešias savaites jis vos nesumušė visų grupės narių, kartais net grasindavo peiliu.
Viskas baigėsi tragedija 1997 m., kai M. Hutchencas buvo rastas pasikoręs. Oficiali tyrimo išvada – savižudybė apsvaigus. Tačiau mirties aplinkybės leidžia teigti, kad tai atsitiko netyčia, Michaelui tyrinėjant savo seksualinius pojūčius.
Nors po lyderio mirties grupė tęsė veiklą su nauju vokalistu, 2012 metais koncerto metu, su ašaromis akyse, skambant „Need You Tonight“, Jonas Farriss paskelbė, kad „INXS“ išsiskirsto.
„Kings of Leon“: po išspręstų problemų – naujos populiarumo aukštumos
Legenda pasakoja, jog 1999 metai susikūrę ir vienais svarbiausių šių laikų roko muzikantų vadinami „Kings of Leon“ pirmąjį mini albumą įrašė mėnesiui užsidarę rūsyje – rūkydami tai, kas ne visai legalu, ir semdamiesi įkvėpimo iš „Led Zeppelin“. Auksine kantrybe apdovanota jų mama į rūsį nešdavo vaikinams pietus ir „neužuosdavo“ jokių įtartinų kvapų.
„Kings of Leon“ pasaulio topus užkariavo 2008-aisiais, išleidę ketvirtąjį studijinį albumą „Only by the Night“, tačiau po didžiosios šlovės bombos grupė vos neišsiskyrė – vaikinai pradėjo panikuoti, kad populiarumo banga greitai nuslūgs, lipdami per save siekė sukurti dar vieną hitą, įniko į svaigalus, ėmė nesutarti.
2013-aisiais, po albumo „Mechanical Bull“ išleidimo, grupė nusprendė padaryti pertrauką. Per porą metų broliai pailsėjo nuo konfliktų ir susivokė, ko iš tiesų nori gyvenime – ne įspūdingų albumų pardavimų skaičių, ne šlovės bet kokia kaina, o tiesiog kurti muziką.
Prieš metus jie ėmėsi septintojo albumo „WALLS“ įrašymo. Paradoksalu, tačiau nenoras siekti šlovės padėjo jiems tapti dar populiaresniais. Albumas tapo pirmuoju grupės istorijoje, užkopusiu į prestižinio JAV žurnalo „Billboard“ sudaromo topo viršūnę, o pristatymo turas driekiasi po didžiausius Europos festivalius ir arenas.
↧
↧
„G&G Sindikatas“ pranešą apie vienintelį vasaros koncertą Vilniuje
Tradicijos tęsiasi – kaip ir kiekvieną vasarą, taip ir šią, ištikimiausi repo gerbėjai rinksis po atviru „Vasaros Terasos“ dangumi. Liepos 13 dieną hip-hop‘o scenos vilkai „G&G Sindikatas“ kviečia į vienintelį vasaros koncertą Vilniuje.
„Koncertai po atviru dangumi Vilniaus „Vasaros Terasoje“ yra neatsiejama grupės tradicija, besitęsianti jau beveik dešimt metų, – skaičiuoja Kastytis Sarnickas-Kastetas. – Čia koncertai visuomet turi ypatingą atmosferą. Paskutiniu metu pakankamai retai grojame Vilniuje, tad šio koncerto labai laukiame ir pažadame atiduoti visą turimą energiją!“
„Vasaros Terasoje“ reperiai pasirodys kartu su gyvai grojančiais muzikantais, tačiau daugiau paslapčių atskleisti kol kas nenori – palieka laisvę siurprizams.
„Pas mus niekada nebūna dviejų vienodų koncertų, tad ir šis bus kitoks, – užtikrina Donatas Juršėnas-Donciavas. – Kiekvieną kartą užlipę ant scenos improvizuojame ir stengiamės, kad mums nebūtų nuobodu, nes tik tada galime sudominti žiūrovą.“
„G&G Sindikato“ nariai džiaugiasi, kad „Vasaros Terasos“ koncertas bus atviras ir nepilnamečiams grupės fanams, tačiau primena, jog kai kuriuose jų kūriniuose yra vartojami necenzūriniai žodžiai. Grupė prašo tėvų susipažinti su dainų turiniu ir patiems nuspręsti, ar leisti savo atžalas į koncertą. Renginio metu už nepilnamečius asmenis yra atsakingi jų tėvai.
„Koncertai po atviru dangumi Vilniaus „Vasaros Terasoje“ yra neatsiejama grupės tradicija, besitęsianti jau beveik dešimt metų, – skaičiuoja Kastytis Sarnickas-Kastetas. – Čia koncertai visuomet turi ypatingą atmosferą. Paskutiniu metu pakankamai retai grojame Vilniuje, tad šio koncerto labai laukiame ir pažadame atiduoti visą turimą energiją!“
„Vasaros Terasoje“ reperiai pasirodys kartu su gyvai grojančiais muzikantais, tačiau daugiau paslapčių atskleisti kol kas nenori – palieka laisvę siurprizams.
„Pas mus niekada nebūna dviejų vienodų koncertų, tad ir šis bus kitoks, – užtikrina Donatas Juršėnas-Donciavas. – Kiekvieną kartą užlipę ant scenos improvizuojame ir stengiamės, kad mums nebūtų nuobodu, nes tik tada galime sudominti žiūrovą.“
„G&G Sindikato“ nariai džiaugiasi, kad „Vasaros Terasos“ koncertas bus atviras ir nepilnamečiams grupės fanams, tačiau primena, jog kai kuriuose jų kūriniuose yra vartojami necenzūriniai žodžiai. Grupė prašo tėvų susipažinti su dainų turiniu ir patiems nuspręsti, ar leisti savo atžalas į koncertą. Renginio metu už nepilnamečius asmenis yra atsakingi jų tėvai.
↧
TOP-15 įdomiausių gegužės mėnesio vaizdo klipų
Atrinkome 15 įdomiausių, originaliausių, o galbūt net geriausių vaizdo klipų, kuriuos grupės ir atlikėjai pristatė 2017 m. gegužės mėnesį. Nuo moderniai futuristiško „Imagine Dragons“ kūrinio „Thunder“ iki veiksmo filmą primenančio „Muse“ darbo „Dig Down“. Nuo visada itin stilistiško ir įdomaus Benjamin Clementine ir jo kūrinio „Phantom Of Aleppoville“ iki šiurpulius sukeliančio „Alt-j“ darbo „In Cold Blood“. Meilės istorijos gveldenamos John Legend kūrinyje „Surefire“ ir RY X klipe „Beacon“.
Kviečiame susipažinti ir įvertinti Jums labiausiai patikusius gegužės mėnesio vaizdo klipus.
[topas882]
Kviečiame susipažinti ir įvertinti Jums labiausiai patikusius gegužės mėnesio vaizdo klipus.
[topas882]
↧
Festivalyje „Galapagai 2017“ – laidos „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ filmavimas
Kultinė interneto televizijos „Laisvės TV“ laida „Laikykitės ten su Andriumi Tapinu“ paskutinį liepos savaitgalį bus filmuojama muzikos ir pramogų festivalyje „Galapagai 2017“. Zaraso ežero saloje festivaliautojai galės iš arti pamatyti, kaip gimsta tai, kas muša populiarumo rekordus.
TV laidos filmavimo specifika – visa, kas įprastai lieka už kadro – šįkart festivaliautojams bus matoma plika akimi. Į Zaraso ežero salą liepos 29 d., šeštadienį, bus atvežtos visos „Laikykitės ten“ dekoracijos, scenoje atsiras ir A. Tapino stalas, pašnekovų krėslai, o užnugario langas atsivers į tikrąjį Zaraso ežero salos peizažą.
Kadangi tai bus festivalinis laidos variantas, jos kūrėjai neketina kviestis svečių iš Seimo ir diskutuoti apie Darbo kodeksą, vietoje to rinksis smagias, vasariškas temas. Pašnekovai bus paskelbti vėliau.
„Vasara žada būti labai įdomi, gausi įvykiais, o festivaliai – tai laisvė, tad „Laisvės TV“ būtų nuodėmė nesudalyvauti nė viename jų. Ypač kai paskutiniu metu jie sulaukia tiek daug dėmesio. Laikykitės ten, „Galapagai“!“ – sako Andrius Tapinas.
Festivalis „Galapagai 2017“ vyks liepos 28-29 dienomis Zarasuose. Koncertuos Charli XCX, melomanų mylimas UNKLE, vienintelį festivalinį pasirodymą šią vasarą „Galapaguose“ surengs „Beissoul & Einius“, taip pat gros „Lilas ir Innomine“, „Leon Somov & Jazzu“ ir daugelis kitų. Bilietus galima įsigyti galapagai.lt ir tiketa.lt. Birželio 15 d. bilietai brangs.
TV laidos filmavimo specifika – visa, kas įprastai lieka už kadro – šįkart festivaliautojams bus matoma plika akimi. Į Zaraso ežero salą liepos 29 d., šeštadienį, bus atvežtos visos „Laikykitės ten“ dekoracijos, scenoje atsiras ir A. Tapino stalas, pašnekovų krėslai, o užnugario langas atsivers į tikrąjį Zaraso ežero salos peizažą.
Kadangi tai bus festivalinis laidos variantas, jos kūrėjai neketina kviestis svečių iš Seimo ir diskutuoti apie Darbo kodeksą, vietoje to rinksis smagias, vasariškas temas. Pašnekovai bus paskelbti vėliau.
„Vasara žada būti labai įdomi, gausi įvykiais, o festivaliai – tai laisvė, tad „Laisvės TV“ būtų nuodėmė nesudalyvauti nė viename jų. Ypač kai paskutiniu metu jie sulaukia tiek daug dėmesio. Laikykitės ten, „Galapagai“!“ – sako Andrius Tapinas.
Festivalis „Galapagai 2017“ vyks liepos 28-29 dienomis Zarasuose. Koncertuos Charli XCX, melomanų mylimas UNKLE, vienintelį festivalinį pasirodymą šią vasarą „Galapaguose“ surengs „Beissoul & Einius“, taip pat gros „Lilas ir Innomine“, „Leon Somov & Jazzu“ ir daugelis kitų. Bilietus galima įsigyti galapagai.lt ir tiketa.lt. Birželio 15 d. bilietai brangs.
↧
Australų muzikos kūrėjas RY X Vilniuje pristatys debiutinį savo albumą
Vasara muzikos mylėtojams – intensyvus laikas. Į visus koncertus nesuvaikščiosite, bet liepos 4 d. verta pasižymėti kalendoriuose. Į Lietuvą atvyksta RY X – minimalistinių baladžių meistras iš Australijos. Muzikos agentūra „8 Days A Week“ į Pranciškonų vienuolyno kiemą Vilniuje atveža dar vieną šiuolaikinį ir išskirtinį kūrėją. Daugeliui šio artisto gerbėjų Lietuvoje ši žinia buvo netikėta, bet maloni staigmena.
Ry Cumingas – toks tikrasis atlikėjo vardas – pasakoja, kad pirmąją gitarą į rankas paėmė būdamas penkerių. Bet dar anksčiau jis atsistojo ant banglentės. Vandenyno platybės neišvengiamai paveikė ir jo kūrybą. Išsilaikyti ant bangos reikia gilaus susikaupimo, drąsos ir kartu pasikliovimo atsitiktinumu. Šios savybės būtinos ir kuriant muziką.
RY X - Only
Tiesa, RY X ne tik muzikuoja. Jis taip pat kuria poeziją ir į pasaulį žiūri pro kameros objektyvą. Viename savo eilėraščių jis rašo: „Gimiau saloje / nebuvo daug žmonių ar mašinų ten, kur keitėsi mano batų dydis / nedaug batų reikėjo avėti“. Nieko nuostabaus – vienas įdomiausių australų muzikos kūrėjų gimė saloje, kurios populiacija šiandien nesiekia ir 200 žmonių.
Nuotraukose jam taip pat svarbiau perteikti jausmą, o ne tiksliai sufokusuoti objektą. Jis pats režisuoja ir savo dainų vaizdo klipus. Juose daug vandens ir dangaus, erotikos ir sulėtinto šokio. Bet turbūt svarbiausia yra ta visa gaubianti ramybė. Meditacijos pojūtis vienija visą RY X kūrybą.
Ry Cumingas daug keliauja, bet stengiasi pernelyg nenutolti nuo įkvėpimą teikiančio vandenyno. Iš Australijos jo maršrutas driekiasi per Vokietiją, Džakartą, Kostą Riką, Los Andželą. Beje, Kosta Rikoje jį, grojantį bičiuliams, pirmą kartą pastebėjo leidybinės kompanijos atstovas.
RY X – Salt
Kad ir kur nuvyktų, jis užmezga ryšius ne tik su vandens sporto entuziastais, bet ir su vietinių muzikantų bendruomene. Ry pasakoja, kad skirtingos kultūros padėjo jam suprasti, kokia įvairi gali būti muzika, kiek įvairių būdų yra ją kurti ir atlikti. Nepamesdamas savo kelio, jis išbando įvairius stilius ir muzikos instrumentus. Dar 2010 m. savo tikruoju vardu jis įrašė debiutinį populiariosios muzikos albumą ir pelnė geriausio debiuto apdovanojimą australų muzikos apdovanojimuose. Vėliau su Franku Wiedemannu, pasivadinę „Howling“, išleido trumpametražį albumą „Berlin“. 2014 m. Ry tapo trio „The Acid“ nariu – pasirodė įrašas „Liminal“.
Bet svarbiausią savo muzikinį amplua kūrėjas atrado pasivadinęs RY X. Praėjusiais metais jis išleido 12 kūrinių albumą „Dawn“, kuriame sutelkta visa jo muzikos kvintesencija. Šiame įraše atsiskleidė ne tik kompozitoriaus ir multi-instrumentalisto talentas, bet ir vokalo įvairiapusiškumas. Trapus, beveik moteriškas falcetas jau tapo skiriamuoju RY X ženklu.
Tikrąją pavardę pakeitus nežinomuoju X, tarsi atsirado daugiau drąsos kalbėti iš pačių slapčiausių savo sielos kertelių. Todėl tai labai brandus ir asmeniškas albumas. Jame ne tiek ir daug žodžių, bet pati muzika labai išraiškingai pasakoja apie vienatvę ir liūdesį, meilę ir geismą.
RY X - Howling
RY X sugeba išreikšti labai daug, panaudodamas labai mažai priemonių. Tai išskiria jį iš kitų kūrėjų ir muzikos prodiuserių. Dėl to jo muzikoje tiek daug lengvumo ir skaidrumo, viskas gryna ir išieškota. Nors jo baladės gimsta iš itin asmeniškų patirčių, jose palikta daug erdvės klausytojui. Tylos pauzes kiekvienas gali užpildyti savomis patirtimis ir jausmais.
Nors RY X dainos lėtos ir tylios, atliekamos tarsi pirštų galais, jose visada išlaikoma emocinė įtampa. Muzikantui pavyko suderinti retai suderinamus dalykus – atvirą, skausmingą, gilią muziką ir komercinę sėkmę.
RY X – Deezer Session
Įdomu, kad toks pats derinys buvo būdingas ir 10 dešimtmečio grunge‘o muzikai, ypač grupei „Pearl Jam“, kurią RY X vadina savo pirmąja muzikine meile. Dabartinė jo kūryba artima Jeffo Buckley, Jameso Blake‘o ar „Bon Iver“ klausytojams.
Grojant gyvai RY X ypač svarbus susitelkimas į dabarties akimirką. Jis sako, kad grodamas bando kuo mažiau galvoti ir kuo daugiau jausti. Pranciškonų vienuolyno kieme būtent publika bus tas vandenynas, iš kurios australų muzikos grynuolis semsis įkvėpimo. Jau greitai bus paskelbta, kas iš Lietuvos talentų „apšildys“ šį koncertą.
Ry Cumingas – toks tikrasis atlikėjo vardas – pasakoja, kad pirmąją gitarą į rankas paėmė būdamas penkerių. Bet dar anksčiau jis atsistojo ant banglentės. Vandenyno platybės neišvengiamai paveikė ir jo kūrybą. Išsilaikyti ant bangos reikia gilaus susikaupimo, drąsos ir kartu pasikliovimo atsitiktinumu. Šios savybės būtinos ir kuriant muziką.
RY X - Only
Tiesa, RY X ne tik muzikuoja. Jis taip pat kuria poeziją ir į pasaulį žiūri pro kameros objektyvą. Viename savo eilėraščių jis rašo: „Gimiau saloje / nebuvo daug žmonių ar mašinų ten, kur keitėsi mano batų dydis / nedaug batų reikėjo avėti“. Nieko nuostabaus – vienas įdomiausių australų muzikos kūrėjų gimė saloje, kurios populiacija šiandien nesiekia ir 200 žmonių.
Nuotraukose jam taip pat svarbiau perteikti jausmą, o ne tiksliai sufokusuoti objektą. Jis pats režisuoja ir savo dainų vaizdo klipus. Juose daug vandens ir dangaus, erotikos ir sulėtinto šokio. Bet turbūt svarbiausia yra ta visa gaubianti ramybė. Meditacijos pojūtis vienija visą RY X kūrybą.
Ry Cumingas daug keliauja, bet stengiasi pernelyg nenutolti nuo įkvėpimą teikiančio vandenyno. Iš Australijos jo maršrutas driekiasi per Vokietiją, Džakartą, Kostą Riką, Los Andželą. Beje, Kosta Rikoje jį, grojantį bičiuliams, pirmą kartą pastebėjo leidybinės kompanijos atstovas.
RY X – Salt
Kad ir kur nuvyktų, jis užmezga ryšius ne tik su vandens sporto entuziastais, bet ir su vietinių muzikantų bendruomene. Ry pasakoja, kad skirtingos kultūros padėjo jam suprasti, kokia įvairi gali būti muzika, kiek įvairių būdų yra ją kurti ir atlikti. Nepamesdamas savo kelio, jis išbando įvairius stilius ir muzikos instrumentus. Dar 2010 m. savo tikruoju vardu jis įrašė debiutinį populiariosios muzikos albumą ir pelnė geriausio debiuto apdovanojimą australų muzikos apdovanojimuose. Vėliau su Franku Wiedemannu, pasivadinę „Howling“, išleido trumpametražį albumą „Berlin“. 2014 m. Ry tapo trio „The Acid“ nariu – pasirodė įrašas „Liminal“.
Bet svarbiausią savo muzikinį amplua kūrėjas atrado pasivadinęs RY X. Praėjusiais metais jis išleido 12 kūrinių albumą „Dawn“, kuriame sutelkta visa jo muzikos kvintesencija. Šiame įraše atsiskleidė ne tik kompozitoriaus ir multi-instrumentalisto talentas, bet ir vokalo įvairiapusiškumas. Trapus, beveik moteriškas falcetas jau tapo skiriamuoju RY X ženklu.
Tikrąją pavardę pakeitus nežinomuoju X, tarsi atsirado daugiau drąsos kalbėti iš pačių slapčiausių savo sielos kertelių. Todėl tai labai brandus ir asmeniškas albumas. Jame ne tiek ir daug žodžių, bet pati muzika labai išraiškingai pasakoja apie vienatvę ir liūdesį, meilę ir geismą.
RY X - Howling
RY X sugeba išreikšti labai daug, panaudodamas labai mažai priemonių. Tai išskiria jį iš kitų kūrėjų ir muzikos prodiuserių. Dėl to jo muzikoje tiek daug lengvumo ir skaidrumo, viskas gryna ir išieškota. Nors jo baladės gimsta iš itin asmeniškų patirčių, jose palikta daug erdvės klausytojui. Tylos pauzes kiekvienas gali užpildyti savomis patirtimis ir jausmais.
Nors RY X dainos lėtos ir tylios, atliekamos tarsi pirštų galais, jose visada išlaikoma emocinė įtampa. Muzikantui pavyko suderinti retai suderinamus dalykus – atvirą, skausmingą, gilią muziką ir komercinę sėkmę.
RY X – Deezer Session
Įdomu, kad toks pats derinys buvo būdingas ir 10 dešimtmečio grunge‘o muzikai, ypač grupei „Pearl Jam“, kurią RY X vadina savo pirmąja muzikine meile. Dabartinė jo kūryba artima Jeffo Buckley, Jameso Blake‘o ar „Bon Iver“ klausytojams.
Grojant gyvai RY X ypač svarbus susitelkimas į dabarties akimirką. Jis sako, kad grodamas bando kuo mažiau galvoti ir kuo daugiau jausti. Pranciškonų vienuolyno kieme būtent publika bus tas vandenynas, iš kurios australų muzikos grynuolis semsis įkvėpimo. Jau greitai bus paskelbta, kas iš Lietuvos talentų „apšildys“ šį koncertą.
↧
↧
„Ačiū Tau, Islandija“ atskleidžia, koks veiksmas šurmuliuos uždarytoje Islandijos g.
Vilniuje, „Kultūros nakties“ metu, birželio 16 d. organizuojamoje šventėje „Ačiū Tau, Islandija“ vilniečių ir miesto svečių laukia neįprastos pramogos, kurias dienos pabaigoje vainikuos grupės iš Islandijos – „Valdimar“ – koncertas.
„Palaikydami islandiškas geros nuotaikos tradicijas šios kasmetinės nemokamos šventės programą papildėme mažiau įprastomis pramogomis. Manau, kad liks nustebusių“, – intriguoja „Ačiū Tau, Islandija“ šventės sumanytojas ir prodiuseris Mantas Titas Urbonas.
Islandija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir už tai lietuviai kasmet dėkoja sukurdami šventę Vilniuje, o šiemet netgi bus uždarytas transporto eismas visoje Islandijos gatvėje, kur visą dieną vyks festivalinis veiksmas.
Šventės žvaigždės – sparčiai kylanti islandų grupė
Vienos dienos gatvės festivalio kulminacija taps sparčiai kylančios islandų grupės „Valdimar“ pasirodymas. Jausmingos, lėtos ir tarp namų sienų sukurtos „Valdimar“ melodijos greitai pavergė islandus, o netrukus grupės muzika ėmė plisti ir už Islandijos ribų.
„Išrinkti grupę šiai šventei nebuvo sunku – Islandijoje tiek daug geros muzikos! Juk būtent muzika yra vienas sėkmingiausių šios šalies eksportų“, – pasakoja M. T. Urbonas.
Trys nominacijos Islandijos muzikos apdovanojimuose, keli laimėjimai ir netgi du savo šalyje „numeris vienas“ hitai iš paskutiniojo albumo kviečia į „Valdimar“ įsiklausyti įdėmiau. Nuo intymios romantikos iki plaukus šiaušiančios ir širdį draskančios energijos pliūpsnių – islandų šešeto skambesys geriausiai atsiskleidžia gyvo garso koncertuose po atviru dangumi.
Iki koncerto – pramogos visą dieną
Šios politiškai ir socialiai draugiškos šventės programa prasidės nuo pietų. Kadangi Islandijos g. bus uždaryta, staliukai, poilsio ir pramogų zonos įsikurs ant gatvės.
„Tiesime žalią žolę, ant kurios vyks gatvės futbolo turnyras. Taip pat galima bus ant tos žolės prisėsti, paragauti skirtingų skonių Islandijos įkvėptų dešrainių, kuriuos specialiai šiai šventei gamins Islandijos gatvėje įsikūrusių kavinių šefai“, – pasakoja vienos dienos gatvės festivalio vykdančioji prodiuserė Algina Navickaitė.
Ant pagrindinės scenos, kur vakare pasirodys islandų grupė, vyks dvi diskusijų panelės. Viena jų aptars lietuvių šiaurietiškumą, o kita palies šiuo metu karštą alkoholio ribojimo įstatymo temą, įdėmiau panagrinėjant islandų praktiką.
„Taip pat „Ačiū Tau, Islanija“ lankytojus kviesime išbandyti savo jėgas čia pat įsikūrusiame Vikingų kaime, protmūšyje apie Islandiją bei apsilankyti islandiškame turguje. Galiausiai tiesiogiai jungsimės į Reikjaviką ir sveikinsime Islandiją su jų nepriklausomybės švente, kuri minima birželio 17 d.“, – daugiau neįprasto renginio detalių pasakoja prodiuserė ir išsiduoda, kad šįkart ji atskleidė dar ne viską.
„Palaikydami islandiškas geros nuotaikos tradicijas šios kasmetinės nemokamos šventės programą papildėme mažiau įprastomis pramogomis. Manau, kad liks nustebusių“, – intriguoja „Ačiū Tau, Islandija“ šventės sumanytojas ir prodiuseris Mantas Titas Urbonas.
Islandija pirmoji pripažino Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą ir už tai lietuviai kasmet dėkoja sukurdami šventę Vilniuje, o šiemet netgi bus uždarytas transporto eismas visoje Islandijos gatvėje, kur visą dieną vyks festivalinis veiksmas.
Šventės žvaigždės – sparčiai kylanti islandų grupė
Vienos dienos gatvės festivalio kulminacija taps sparčiai kylančios islandų grupės „Valdimar“ pasirodymas. Jausmingos, lėtos ir tarp namų sienų sukurtos „Valdimar“ melodijos greitai pavergė islandus, o netrukus grupės muzika ėmė plisti ir už Islandijos ribų.
„Išrinkti grupę šiai šventei nebuvo sunku – Islandijoje tiek daug geros muzikos! Juk būtent muzika yra vienas sėkmingiausių šios šalies eksportų“, – pasakoja M. T. Urbonas.
Trys nominacijos Islandijos muzikos apdovanojimuose, keli laimėjimai ir netgi du savo šalyje „numeris vienas“ hitai iš paskutiniojo albumo kviečia į „Valdimar“ įsiklausyti įdėmiau. Nuo intymios romantikos iki plaukus šiaušiančios ir širdį draskančios energijos pliūpsnių – islandų šešeto skambesys geriausiai atsiskleidžia gyvo garso koncertuose po atviru dangumi.
Iki koncerto – pramogos visą dieną
Šios politiškai ir socialiai draugiškos šventės programa prasidės nuo pietų. Kadangi Islandijos g. bus uždaryta, staliukai, poilsio ir pramogų zonos įsikurs ant gatvės.
„Tiesime žalią žolę, ant kurios vyks gatvės futbolo turnyras. Taip pat galima bus ant tos žolės prisėsti, paragauti skirtingų skonių Islandijos įkvėptų dešrainių, kuriuos specialiai šiai šventei gamins Islandijos gatvėje įsikūrusių kavinių šefai“, – pasakoja vienos dienos gatvės festivalio vykdančioji prodiuserė Algina Navickaitė.
Ant pagrindinės scenos, kur vakare pasirodys islandų grupė, vyks dvi diskusijų panelės. Viena jų aptars lietuvių šiaurietiškumą, o kita palies šiuo metu karštą alkoholio ribojimo įstatymo temą, įdėmiau panagrinėjant islandų praktiką.
„Taip pat „Ačiū Tau, Islanija“ lankytojus kviesime išbandyti savo jėgas čia pat įsikūrusiame Vikingų kaime, protmūšyje apie Islandiją bei apsilankyti islandiškame turguje. Galiausiai tiesiogiai jungsimės į Reikjaviką ir sveikinsime Islandiją su jų nepriklausomybės švente, kuri minima birželio 17 d.“, – daugiau neįprasto renginio detalių pasakoja prodiuserė ir išsiduoda, kad šįkart ji atskleidė dar ne viską.
↧
ALBUMO RECENZIJA | „Faith No More“ — „Angel Dust“: kūrybinis poslinkis, pasiekęs apogėjines aukštumas
Po ilgokai užsitęsusio supopsėjimo 9-ojo dešimtmečio pabaigoje atsirado poreikis „refresh‘intis“, todėl pradėjo sparčiai kilti grunge stilius su „Nirvana“, „Pearl Jam“, „The Melvins“, „Soundgarden“ ir t.t. Dar vienas srautas pradėjo labiau eksperimentuoti, maišyti savo skambesį su funk, kai kurie net bandė ir kabinti džiazo. Šitai bangai priklausė „Red Hot Chili Peppers“, „Primus“, „Rage Against The Machine“, šiai bangai priklausė ir „Faith No More“. Ši grupė galingesnį proveržį į plačiąsias erdves prasiskynė su albumu „The Real Thing“, o pagrindinis hitas „Epic“ išeskalavo didžiules diskusijas, kurias įžiebė Anthony Kiedis ir sukėlė turbūt vieną žymiausių konfliktų roko muzikos istorijoje tarp savęs ir naujojo „Faith No More“ vokalisto Mike Patton, o tai savotiškai prisidėjo prie grupės išpopuliarėjimo. Grupė po sudėties pokyčių atsistatė 1989-aisiais ir pradėjo kūrybinį procesą, kurio rezultatas buvo neabejotinai vienas reikšmingiausių (didžiulio populiarumo nepasiekė, bet buvo labai pozityviai įvertintas kritikų ir padarė nemažą įtaką kitiems atlikėjams) 10-ojo dešimtmečio alternatyviojo roko albumų „Angel Dust“, išleistas 1992 m. birželio 8 d. ir vakar minėjo 25-ąsias išleidimo metines, todėl jaučiu pareigą paminėti šią sukaktį savo recenzija.
Pradedant nuo ištakų, „The Real Thing“ ir viskas, ką išprovokavo šis albumas, turbūt stipriai lėmė „Angel Dust“ stilistinį pokrypį. „The Real Thing“ buvo gerokai, gerokai pažangesnis albumas nei pirmykščiai eksperimentai dar su Chuck Mosley sudėtyje, kurie dar labiau priminė degeneravusio punk likučius, ant kurio užkritęs blankus repo šešėlis. Alternatyvus metalas ir esmės ir yra progresyvesnė atšaka, atsiradusi iš panko muzikos, bet buvo panašu, kad tada grupė ir jos kūrybinės idėjos dar nebuvo susigulėję. „The Real Thing“ atrodė pirmasis tikrai brandus grupės darbas, kuriame yra ir to „pepper‘iško“ akcento (ne, Kiedis neklydo, jis tik gerokai užsidramatizavo ir perspaudė su savo pareiškimais dėl plagijavimo), ir ganėtinai sumanių instrumentinių ar išplėtotų kompozicijų („The Real Thing“, „Zombie Eaters“ ir pan.) bei įsimintinų tekstų, iš kurių pirmasis, šaunantis į galvą, yra „Falling to Pieces“. Tačiau atsirado dvi priežastys privertusios keistis po tokio albumo, kuris, atrodo, pravėrė kelią plačiai ir, atrodytų, užtektų būti įsikibus į panašią koncepciją. Pirmoji, kaip jau minėta, yra RHCP lyderio iškelta isterija ir greičiausiai „Faith No More“ nenorėjo turėti su tuo nieko bendro. Antroji, tai naujos kūrybinės galios, t.y. Mike‘o Patton‘o atsiradimas grupėje. Tiesa, jis jau dirbo prie „The Real Thing“, bet jo indėlis buvo susijęs tik su dainų tekstais. Ir taip susiklostė, kad vis tik tai ir buvo pagrindinis idėjų variklis, parašęs didžiąją dalį viso albumo medžiagos. Patton‘as nėra iš kelmo spirtas, jis jau grojo su viena labiausiai eksperimentavusių grupių tuo laikotarpiu, „Mr.Bungle“, ir didžiulės įtakos, aišku, su jo atėjimu atplaukė būtent iš „Mr.Bungle“. Taigi, pasidaro pakankamai aišku ir suprantama, kad „Angel Dust“ nebuvo ir net negalėjo būti panašus į savo pirmtaką, o užbėgant laikui už akių, visi „Faith No More“ albumai nuo savo kaimyninių skiriasi „kilometrais“, kas įtvirtina kolektyvo kaip eksperimentuojančios grupės įvaizdį.
Ir jei kalbant apie pirmąjį dalyką, kuris natūraliam gerbėjui krenta į akis, tai yra albumo viršelį, net jame atsispindi kitoniškumas. Agresyvesnius vaizdus kaip užtėkstą juodą dėmę ar žaižaruojančią liepsną keičia baltasis garnys mėlyname fone. Truputį nesuderinamas vaizdas su stiliumi, kurį bent jau iki tol atstovavo „Faith No More“ (alternatyvusis metalas). Jei norima surasti kažką asociatyvesnio ir ne taip nutolusio nuo alternatyvaus metalo, turbūt būtume linkę spėlioti apie progresyvųjį, sunkųjį, gal net juodąjį metalą ir būtume ne taip ir apsirikę. O viršelis iš gan išvaizdus ir patrauklus akiai. Nors nėra vienas iš įprasčiausių, bet kažko super įspūdingo irgi nėra.
Kitas dalykas, prie kurio norėčiau šiek tiek prisiliesti, yra lyrinė albumo kryptis. Mike‘as Patton‘as albume „The Real Thing“ buvo labiausiai susikoncentravęs į ultra-egoistiško subjekto vaizdavimą, jo kontempliavimą apie savo būtį („Falling to Pieces“) arba aplinką, kartais tą niekingumą net perspausdamas („Zombie Eaters“). Kaip bebūtų keista, net ir lyrinė kryptis, nepakitus pagrindiniam autoriui, patiria nemažą posvyrį. Tekstai tampa panašesni į atskirų sentencijų kratinius nei į nuoseklų minties vystymą, taigi, praranda tolygią konsistenciją. Užtat dėl to pasidaro daug poetiškesni, kai kurie net keistoki. „Land of Sunshine“ iš vaizduojamos subjekto „tu“ gyvenimo idealizacijos („The Real Thing“ daug dažniau būdavo subjektas „aš“) pereina į subjektui užduodamų egzistencialistinių klausimų virtinę, kuriuos Patton‘as išdainuoja skirtingais balsais, o galiausiai, skambant juokui, pereina į gedulingus tris žodžius „Varicose, comatose, senile“, t.y. liguistą, nukaršusį finalą. „Caffeine“ vėlgi dirbtinai siekiama idealo (išsitepti cementu ir įstingti į tobulą pozą), tačiau vėliau išsiskleidžia visi asmenybės kompleksai. „Midlife Crisis“ yra daina, niekada neatspėtumėte, apie Madoną ir jos asmenybės kultą 1990-aisiais (bent jau taip yra pakomentavęs pats Patton‘as, kuris nepasižymi visada nuoširdžią tiesą sakančio žmogaus įvaizdžiu). Tada jai jau buvo virš 30-ies ir Patton‘as komentavo, kad ją matė kaip persikompleksavusią asmenybę, kuri iš nieko dirbtinai daro kažką ir labiausiai tai išduoda tokios eilutės kaip „You‘re perfect, yes, it‘s true / But without me you‘re only you“, suprask, tu be aplinkos dėmesio esi niekas ir „You‘re perfectionist / And perfect is a skinned knee“, t.y. įvaizdžio susidarymas iš tokių niekniekių kaip kelio nubrozdinimas (žinoma, metaforiškai).
Panašios egzistencialistinės dilemos nagrinėjamos ir kitose dainose: „RV“ apie rutiną, tingumą, nevykiškumą, gal netgi nebrandumą, „Everything‘s Ruined“ išvis sukelia egzotinius įspūdžius, nes tekstas apie kūdikį, kuris uždirbo „jiems“ milijonus, bet buvo „suklastotas“ — panašu, kad po šiomis metaforomis slepiasi žmonių polinkio į viską žvelgti per materialinę prizmę satyra. Po „Smaller and Smaller“ metaforomis galbūt slypi žemosios klasės finansinis išnaudojimas, galbūt senėjimo procesas ir grįžtantys nostalgijos momentai, o galbūt dar kažkas, ko net nenumanome, kaip su „Midlife Crisis“. „Malpractice“ — apie gyvenime padarytas klaidas ir negatyvias aplinkinių, visuomenės reakcijas į jas. „Kindergarten“ yra praeityje įvykusių dalykų, „lengvo gyvenimo“ idealizacija. „A Small Victory“, kaip jau diktuoja pavadinimas, apie mažas ir svarbias, teikiančias laimę pergales ir suvokimą, kad kai kurios pergalės yra sunkiai pasiekiamos. Nestandartiniai, labai konkrečius objektus, kurie nieko neturi bendro su egzistencializmu, vaizduojantys tekstai yra „Be Aggressive“, kuris yra vulgariausias kūrinys iš visų (tiesiogiai atpasakojama oralinio sekso scena) ir „Crack Hitler“ (apie narkobaroną, kuris save lygindavo su Hitleriu). Paskutinė daina „Jizzlobber“ yra turbūt pati įdomiausia iš lyrinės pusės — tai tikriausiai seksualinio maniako atgaila už padarytą nusikaltimą.
Apibendrinant albumo lyrinę kryptį, tai yra labai plataus spektro egzistencialistinių problemų rinkinys, kuris vietomis pateikiamas per vulgarumo prizmę, vietomis iš beviltiškumo pozicijų, o kai kur visiškai rimtai, o gal net pozityviai. Patton‘as yra minėjęs, kad svarbiausia inspiracija šių tekstų sukūrimui buvo prastų rajonų gatvių gyvenimo stebėjimai, o tai turbūt ir yra logiškiausias ir visą tekstų platybę apibendrinantis teiginys. Šiuose tekstuose nėra nieko įprasto, kad būdinga klasikinio roko / metalo tekstams ir taip „Faith No More“ iš vienos pusės įtvirtina savo originalumą.
Dar vienas ir turbūt pats esmingiausias žvėris kalbant apie muzikos kūrinį yra, žinoma, pati muzika. Kaip jau teko minėti, „The Real Thing“ buvo alternatyvaus metalo, kuriame dominavo gitarinis skambesys ir fanko elementai, tvėrinys, kuriame stipraus išlinkimo nuo bendro albumo konteksto nebuvo turbūt nė vienoje dainoje. Kažin, ar bent kiek savo vientisumu gali lygintis „Angel Dust“, nes jis yra tikrai stiprokai „išlinkęs“ albumas.
[nuotrauka2]Yra tam tikras pokytis lyginant vokalo technikas. „The Real Thing“ Patton‘as skambėjo minkštokai ir netgi nelabai brandžiai, o čia turime šiek tiek stipresnį, griežtesnį balsą (geriausiai atsiskleidžia „Midlife Crisis“), balsas dažnai kaitaliojamas ir natūraliai, ir netgi instrumentiškai („Crack Hitler“ sintetinis vokalas labai primena Les Claypool iš „Primus“ bandomus dalykus), atsiranda labai aštrių thrash‘iškų / death‘iškų rėkimo manierų („Malpractice“, vietomis dainose „Caffeine“ ir „Jizzlobber“, arba eilutė „Bite“ dainoje „Smaller and Smaller“), kai kur netgi galima išgirsti repiškų manierų („Smaller and Smaller“ antrasis posmas, „Be Aggressive“ ir švelnus jutimas klausantis „Kindergarten“), kas alternatyvaus metalo atstovams tikrai nėra svetima, pvz. „Rage Against The Machine“ arba ankstyvieji „Faith No More“ albumai. Vis tiek labiausiai žavintys yra tie akcentai, kuriuose Patton‘as bando imti itin žemus registrus, daug kur net perdramatizuodamas dainų atmosferą („Land of Sunshine“ ir „Jizzlobber“ finalai, kai kurios vietos iš „Everything‘s Ruined“). Išskirtinė yra „RV“, kur ir muzika, ir vokalas daug labiau neša į Tom‘ą Waits‘ą nei į „Faith No More“. Turbūt švariausiai ir maloniausiai ausiai vokalą Patton‘as atlieka „Everything‘s Ruined“ dainoje.
Kalbant apie instrumentinę pusę, nors „funky“ motyvai vis dar išlaikomi (boso partijos dainose „Land of Sunshine“, „Everything‘s Ruined“, „Be Aggressive“, „Crack Hitler“ tai išduoda), iš esmės šiame albume „Faith No More“ stilistiškai daug labiau „išvažiavę“ iš savo įprastų vėžių. Ryškus bosinės gitaros vaidmuo daug kur sudaro ne vien tik fanko įspūdį, pavyzdžiui, „Jizzlobber“ kartu su ultrasunkia elektrinės gitaros partija ir klykiančiu vokalu kuriamas black, gal net death metal poskonis. Žavingas boso vientisumas „Kindergarten“ dainoje sudaro netgi tokį klasikinio roko įspūdį, o poroje momentų keletą natų net tokių džiazinių išlekia. Labai ekstremalus boso-gitaros duetas yra dainoje „Malpractice“, kuri yra galinga thrash/death kombinacija. Daugelis dainų turi gan stiprias ir įsimintinas mušamųjų partijas (išskirtinai „Caffeine“, „Smaller and Smaller“, „A Small Victory“ ir „Jizzlobber“), nors kai kur jos apskritai yra labai paprastos ir tiesiog atitinkančios „pakankamą“ lygmenį („Midlife Crisis“, „Kindergarten“ — gal tai jų klasiško skambesio pagrindinė priežastis). Bet esminis dalykas, kuris suriša daugelį albumo dainų į kažkuo susijusį darinį, tai labai išaugęs klavišinių vaidmuo: dainų antrasis planas prasiskleidžia „pastelinėm spalvom“, netgi truputį mistifikuoja pirmąjį planą. Kai kur daug kitokių spalvų įveda pianinas („RV“, „Everything‘s Ruined“), o papildomai uždramatizuoja vargoniškas skambesys („Be Aggressive“ ir „Jizzlobber“ finalas). „A Small Victory“ klavišai net smarkiai prisideda prie pozityvesnio, pakilesnio skambesio įtvirtinimo. Unikali daina išlieka „Crack Hitler“, kurioje klavišai iškelti į pirmąjį planą, o gitara naudojama tik tam tikrose vietose. Kai kur gražiai prie klavišinių „pastelinio“ skambesio tinka švelnūs užaštrinimai gitara („Kindergarten“, „A Small Victory“).
Norisi pakalbėti ir apie dainų struktūrą, formą ir kaip tai prisideda prie bendro stilistinio albumo įvaizdžio. Tik kelios dainos turi standartinę posmas-priedainis struktūrą („Kindergarten“), į kurią gali įsiterpti papildomas „bridžas“ arba būti du priedainiai („Midlife Crisis“, „Malpractice“ arba „Everything‘s Ruined“). Didžioji dalis dainų tik sudaro posmas-priedainis struktūros iliuziją, po antro posmo gali prasidėti visai nauji motyvai arba gali būti senieji, bet muzikaliai patobulinti. Dažnai paties posmo struktūra būna tokia neįprasta, kad daina praranda klasiškumo pojūtį („Jizzlobber“, „Smaller and Smaller“ ir t.t.). Todėl „Faith No More“ parodo gan aiškias ambicijas išbandyti progresyviojo roko patirtį. Instrumentinės partijos dažniausiai randa savo vietą antroje dainos pusėje ir jų dainos nestokoja, bet vien tik instrumentams vietos mažiau lyginant su „The Real Thing“. Kai kurios dainos, įvertinant jų atlikimo specifiką ir struktūrą, netgi gali būti pavadintos visai neblogais progresyvaus roko pavyzdžiais: „Midlife Crisis“, „Jizzlobber“ ar „Smaller and Smaller“. Agresyvesnės dainos daug labiau skamba kaip black/thrash metal nei alternative: „Jizzlobber“, „Malpractice“, gal net ir „Caffeine“. Senuosius „Faith No More“ labiausiai atitinka „Be Aggressive“, o dainos kaip „Everything‘s Ruined“, „Kindergarten“ ir „A Small Victory“ galbūt netgi labiau prašosi „heavy“ etiketės nei „alternative“. „Crack Hitler“ labiausiai atitinka funk metal standartą, o „RV“ apskritai netinka į jokias normalias kategorijas, na, bent jau metalo muzikoje. Vadinasi, stilistiškai albumas tikrai nestokoja įvairovės.
Galų gale, dainų išsidėstymas. „Land of Sunshine“ ir „Caffeine“ yra dvi ganėtinai sunkios dainos, iškart suteikiančios albumui gan komplikuotą ir ekscentrišką įvaizdį, kas, man atrodo, visai protinga ir natūralu albumo pradžiai. Svarbesni „hitinio“ skambesio kūriniai „Midlife Crisis“, „A Small Victory“, „Everything‘s Ruined“ yra pasiskirstę pakankamai tolygiai visoje albumo mišrainėje, todėl įprasto klausytojo ausimis tai gali būti keli atskiri sužibėjimai klausant albumo. Tarp jų esantys kūriniai vos vos išmuša vientisą albumo įvaizdį („RV“, „Be Aggressive“, „Crack Hitler“), tačiau jų skirtingumas labai neišlenda. Finalui pasirinkta „Jizzlobber“ yra tikrai labai efektinga daina, o ir vargoniškas finalas tinka ne tik jai, bet ir visam albumui, taigi, albumo vientisumas ir bendras „vaizdas“ išlaikytas labai tvarkingas ir skoningas.
Norėčiau pažaisti jau mano recenzijoms įprastą simpatijų žaidimą, bet šiame albume yra tiek daug gerų dainų, kad negebėsiu jų išrūšiuoti pagal asmenines simpatijas, todėl tiesiog suteiksiu joms titulus:
„Land of Sunshine“ — įspūdinga boso linija + super vežanti
„Caffeine“ — vieną agresyviausių + vieną sudėtingiausių struktūrų
„Midlife Crisis“ — ypač įsimintina + labai subalansuotas, progresyvus skambesys
„RV“ — labiausiai „nefeitnoumoriška“
„Smaller and Smaller“ — turtingiausia įvairių instrumentinių ir vokalinių motyvų, t.y. progresyviausia
„Everything‘s Ruined“ — pakiliausia, pozityviausia
„Malpractice“ — sunkiausia, aštriausia
„Kindergarten“ — labai malonaus, subtilaus skambesio + viena paprasčiausių struktūrų + daugiausia džiazinių boso motyvų
„Be Aggressive“ — labiausiai užknisantis priedainis + pankiškiausia
„A Small Victory“ — viena nuobodesnių, bet pozityvesnių
„Crack Hitler“ — ryškiausi klavišiniai + įsimintini vokalo efektai + keisčiausias tekstas
„Jizzlobber“ — viena progresyviausių, tamsiausių ir vienas įdomiausių tekstų.
Skaitiškai duočiau 4,5/5 žvaigždutės už muziką, viršelį ir struktūrą ir 4/5 už tekstus, todėl galutinis mano įvertinimas: 4,5 žvaigždutės iš 5.
Galutinė išvada: šio albumo neturiu savo CD kolekcijoje, bet jis jos visai vertas ir tikiuosi, kad greitai joje ir atsiras. Tokio turtingo muzikaliai metalo darbo 10-ojo dešimtmečio archyvuose dar reikėtų gerai paieškoti, tokio nestandartiško komerciniu ir netgi tekstų požiūriu. Labai alternatyvus, bet savotiškai priderantis ir net formuojantis 10-ojo dešimtmečio dvasią albumas, nusipelnęs būti išgirstas kiekvieno melomano ir sunkios muzikos gerbėjo.
Albumo recenziją parengė Einaras Sipavičius.
Pradedant nuo ištakų, „The Real Thing“ ir viskas, ką išprovokavo šis albumas, turbūt stipriai lėmė „Angel Dust“ stilistinį pokrypį. „The Real Thing“ buvo gerokai, gerokai pažangesnis albumas nei pirmykščiai eksperimentai dar su Chuck Mosley sudėtyje, kurie dar labiau priminė degeneravusio punk likučius, ant kurio užkritęs blankus repo šešėlis. Alternatyvus metalas ir esmės ir yra progresyvesnė atšaka, atsiradusi iš panko muzikos, bet buvo panašu, kad tada grupė ir jos kūrybinės idėjos dar nebuvo susigulėję. „The Real Thing“ atrodė pirmasis tikrai brandus grupės darbas, kuriame yra ir to „pepper‘iško“ akcento (ne, Kiedis neklydo, jis tik gerokai užsidramatizavo ir perspaudė su savo pareiškimais dėl plagijavimo), ir ganėtinai sumanių instrumentinių ar išplėtotų kompozicijų („The Real Thing“, „Zombie Eaters“ ir pan.) bei įsimintinų tekstų, iš kurių pirmasis, šaunantis į galvą, yra „Falling to Pieces“. Tačiau atsirado dvi priežastys privertusios keistis po tokio albumo, kuris, atrodo, pravėrė kelią plačiai ir, atrodytų, užtektų būti įsikibus į panašią koncepciją. Pirmoji, kaip jau minėta, yra RHCP lyderio iškelta isterija ir greičiausiai „Faith No More“ nenorėjo turėti su tuo nieko bendro. Antroji, tai naujos kūrybinės galios, t.y. Mike‘o Patton‘o atsiradimas grupėje. Tiesa, jis jau dirbo prie „The Real Thing“, bet jo indėlis buvo susijęs tik su dainų tekstais. Ir taip susiklostė, kad vis tik tai ir buvo pagrindinis idėjų variklis, parašęs didžiąją dalį viso albumo medžiagos. Patton‘as nėra iš kelmo spirtas, jis jau grojo su viena labiausiai eksperimentavusių grupių tuo laikotarpiu, „Mr.Bungle“, ir didžiulės įtakos, aišku, su jo atėjimu atplaukė būtent iš „Mr.Bungle“. Taigi, pasidaro pakankamai aišku ir suprantama, kad „Angel Dust“ nebuvo ir net negalėjo būti panašus į savo pirmtaką, o užbėgant laikui už akių, visi „Faith No More“ albumai nuo savo kaimyninių skiriasi „kilometrais“, kas įtvirtina kolektyvo kaip eksperimentuojančios grupės įvaizdį.
Ir jei kalbant apie pirmąjį dalyką, kuris natūraliam gerbėjui krenta į akis, tai yra albumo viršelį, net jame atsispindi kitoniškumas. Agresyvesnius vaizdus kaip užtėkstą juodą dėmę ar žaižaruojančią liepsną keičia baltasis garnys mėlyname fone. Truputį nesuderinamas vaizdas su stiliumi, kurį bent jau iki tol atstovavo „Faith No More“ (alternatyvusis metalas). Jei norima surasti kažką asociatyvesnio ir ne taip nutolusio nuo alternatyvaus metalo, turbūt būtume linkę spėlioti apie progresyvųjį, sunkųjį, gal net juodąjį metalą ir būtume ne taip ir apsirikę. O viršelis iš gan išvaizdus ir patrauklus akiai. Nors nėra vienas iš įprasčiausių, bet kažko super įspūdingo irgi nėra.
Kitas dalykas, prie kurio norėčiau šiek tiek prisiliesti, yra lyrinė albumo kryptis. Mike‘as Patton‘as albume „The Real Thing“ buvo labiausiai susikoncentravęs į ultra-egoistiško subjekto vaizdavimą, jo kontempliavimą apie savo būtį („Falling to Pieces“) arba aplinką, kartais tą niekingumą net perspausdamas („Zombie Eaters“). Kaip bebūtų keista, net ir lyrinė kryptis, nepakitus pagrindiniam autoriui, patiria nemažą posvyrį. Tekstai tampa panašesni į atskirų sentencijų kratinius nei į nuoseklų minties vystymą, taigi, praranda tolygią konsistenciją. Užtat dėl to pasidaro daug poetiškesni, kai kurie net keistoki. „Land of Sunshine“ iš vaizduojamos subjekto „tu“ gyvenimo idealizacijos („The Real Thing“ daug dažniau būdavo subjektas „aš“) pereina į subjektui užduodamų egzistencialistinių klausimų virtinę, kuriuos Patton‘as išdainuoja skirtingais balsais, o galiausiai, skambant juokui, pereina į gedulingus tris žodžius „Varicose, comatose, senile“, t.y. liguistą, nukaršusį finalą. „Caffeine“ vėlgi dirbtinai siekiama idealo (išsitepti cementu ir įstingti į tobulą pozą), tačiau vėliau išsiskleidžia visi asmenybės kompleksai. „Midlife Crisis“ yra daina, niekada neatspėtumėte, apie Madoną ir jos asmenybės kultą 1990-aisiais (bent jau taip yra pakomentavęs pats Patton‘as, kuris nepasižymi visada nuoširdžią tiesą sakančio žmogaus įvaizdžiu). Tada jai jau buvo virš 30-ies ir Patton‘as komentavo, kad ją matė kaip persikompleksavusią asmenybę, kuri iš nieko dirbtinai daro kažką ir labiausiai tai išduoda tokios eilutės kaip „You‘re perfect, yes, it‘s true / But without me you‘re only you“, suprask, tu be aplinkos dėmesio esi niekas ir „You‘re perfectionist / And perfect is a skinned knee“, t.y. įvaizdžio susidarymas iš tokių niekniekių kaip kelio nubrozdinimas (žinoma, metaforiškai).
Panašios egzistencialistinės dilemos nagrinėjamos ir kitose dainose: „RV“ apie rutiną, tingumą, nevykiškumą, gal netgi nebrandumą, „Everything‘s Ruined“ išvis sukelia egzotinius įspūdžius, nes tekstas apie kūdikį, kuris uždirbo „jiems“ milijonus, bet buvo „suklastotas“ — panašu, kad po šiomis metaforomis slepiasi žmonių polinkio į viską žvelgti per materialinę prizmę satyra. Po „Smaller and Smaller“ metaforomis galbūt slypi žemosios klasės finansinis išnaudojimas, galbūt senėjimo procesas ir grįžtantys nostalgijos momentai, o galbūt dar kažkas, ko net nenumanome, kaip su „Midlife Crisis“. „Malpractice“ — apie gyvenime padarytas klaidas ir negatyvias aplinkinių, visuomenės reakcijas į jas. „Kindergarten“ yra praeityje įvykusių dalykų, „lengvo gyvenimo“ idealizacija. „A Small Victory“, kaip jau diktuoja pavadinimas, apie mažas ir svarbias, teikiančias laimę pergales ir suvokimą, kad kai kurios pergalės yra sunkiai pasiekiamos. Nestandartiniai, labai konkrečius objektus, kurie nieko neturi bendro su egzistencializmu, vaizduojantys tekstai yra „Be Aggressive“, kuris yra vulgariausias kūrinys iš visų (tiesiogiai atpasakojama oralinio sekso scena) ir „Crack Hitler“ (apie narkobaroną, kuris save lygindavo su Hitleriu). Paskutinė daina „Jizzlobber“ yra turbūt pati įdomiausia iš lyrinės pusės — tai tikriausiai seksualinio maniako atgaila už padarytą nusikaltimą.
Apibendrinant albumo lyrinę kryptį, tai yra labai plataus spektro egzistencialistinių problemų rinkinys, kuris vietomis pateikiamas per vulgarumo prizmę, vietomis iš beviltiškumo pozicijų, o kai kur visiškai rimtai, o gal net pozityviai. Patton‘as yra minėjęs, kad svarbiausia inspiracija šių tekstų sukūrimui buvo prastų rajonų gatvių gyvenimo stebėjimai, o tai turbūt ir yra logiškiausias ir visą tekstų platybę apibendrinantis teiginys. Šiuose tekstuose nėra nieko įprasto, kad būdinga klasikinio roko / metalo tekstams ir taip „Faith No More“ iš vienos pusės įtvirtina savo originalumą.
Dar vienas ir turbūt pats esmingiausias žvėris kalbant apie muzikos kūrinį yra, žinoma, pati muzika. Kaip jau teko minėti, „The Real Thing“ buvo alternatyvaus metalo, kuriame dominavo gitarinis skambesys ir fanko elementai, tvėrinys, kuriame stipraus išlinkimo nuo bendro albumo konteksto nebuvo turbūt nė vienoje dainoje. Kažin, ar bent kiek savo vientisumu gali lygintis „Angel Dust“, nes jis yra tikrai stiprokai „išlinkęs“ albumas.
[nuotrauka2]Yra tam tikras pokytis lyginant vokalo technikas. „The Real Thing“ Patton‘as skambėjo minkštokai ir netgi nelabai brandžiai, o čia turime šiek tiek stipresnį, griežtesnį balsą (geriausiai atsiskleidžia „Midlife Crisis“), balsas dažnai kaitaliojamas ir natūraliai, ir netgi instrumentiškai („Crack Hitler“ sintetinis vokalas labai primena Les Claypool iš „Primus“ bandomus dalykus), atsiranda labai aštrių thrash‘iškų / death‘iškų rėkimo manierų („Malpractice“, vietomis dainose „Caffeine“ ir „Jizzlobber“, arba eilutė „Bite“ dainoje „Smaller and Smaller“), kai kur netgi galima išgirsti repiškų manierų („Smaller and Smaller“ antrasis posmas, „Be Aggressive“ ir švelnus jutimas klausantis „Kindergarten“), kas alternatyvaus metalo atstovams tikrai nėra svetima, pvz. „Rage Against The Machine“ arba ankstyvieji „Faith No More“ albumai. Vis tiek labiausiai žavintys yra tie akcentai, kuriuose Patton‘as bando imti itin žemus registrus, daug kur net perdramatizuodamas dainų atmosferą („Land of Sunshine“ ir „Jizzlobber“ finalai, kai kurios vietos iš „Everything‘s Ruined“). Išskirtinė yra „RV“, kur ir muzika, ir vokalas daug labiau neša į Tom‘ą Waits‘ą nei į „Faith No More“. Turbūt švariausiai ir maloniausiai ausiai vokalą Patton‘as atlieka „Everything‘s Ruined“ dainoje.
Kalbant apie instrumentinę pusę, nors „funky“ motyvai vis dar išlaikomi (boso partijos dainose „Land of Sunshine“, „Everything‘s Ruined“, „Be Aggressive“, „Crack Hitler“ tai išduoda), iš esmės šiame albume „Faith No More“ stilistiškai daug labiau „išvažiavę“ iš savo įprastų vėžių. Ryškus bosinės gitaros vaidmuo daug kur sudaro ne vien tik fanko įspūdį, pavyzdžiui, „Jizzlobber“ kartu su ultrasunkia elektrinės gitaros partija ir klykiančiu vokalu kuriamas black, gal net death metal poskonis. Žavingas boso vientisumas „Kindergarten“ dainoje sudaro netgi tokį klasikinio roko įspūdį, o poroje momentų keletą natų net tokių džiazinių išlekia. Labai ekstremalus boso-gitaros duetas yra dainoje „Malpractice“, kuri yra galinga thrash/death kombinacija. Daugelis dainų turi gan stiprias ir įsimintinas mušamųjų partijas (išskirtinai „Caffeine“, „Smaller and Smaller“, „A Small Victory“ ir „Jizzlobber“), nors kai kur jos apskritai yra labai paprastos ir tiesiog atitinkančios „pakankamą“ lygmenį („Midlife Crisis“, „Kindergarten“ — gal tai jų klasiško skambesio pagrindinė priežastis). Bet esminis dalykas, kuris suriša daugelį albumo dainų į kažkuo susijusį darinį, tai labai išaugęs klavišinių vaidmuo: dainų antrasis planas prasiskleidžia „pastelinėm spalvom“, netgi truputį mistifikuoja pirmąjį planą. Kai kur daug kitokių spalvų įveda pianinas („RV“, „Everything‘s Ruined“), o papildomai uždramatizuoja vargoniškas skambesys („Be Aggressive“ ir „Jizzlobber“ finalas). „A Small Victory“ klavišai net smarkiai prisideda prie pozityvesnio, pakilesnio skambesio įtvirtinimo. Unikali daina išlieka „Crack Hitler“, kurioje klavišai iškelti į pirmąjį planą, o gitara naudojama tik tam tikrose vietose. Kai kur gražiai prie klavišinių „pastelinio“ skambesio tinka švelnūs užaštrinimai gitara („Kindergarten“, „A Small Victory“).
Norisi pakalbėti ir apie dainų struktūrą, formą ir kaip tai prisideda prie bendro stilistinio albumo įvaizdžio. Tik kelios dainos turi standartinę posmas-priedainis struktūrą („Kindergarten“), į kurią gali įsiterpti papildomas „bridžas“ arba būti du priedainiai („Midlife Crisis“, „Malpractice“ arba „Everything‘s Ruined“). Didžioji dalis dainų tik sudaro posmas-priedainis struktūros iliuziją, po antro posmo gali prasidėti visai nauji motyvai arba gali būti senieji, bet muzikaliai patobulinti. Dažnai paties posmo struktūra būna tokia neįprasta, kad daina praranda klasiškumo pojūtį („Jizzlobber“, „Smaller and Smaller“ ir t.t.). Todėl „Faith No More“ parodo gan aiškias ambicijas išbandyti progresyviojo roko patirtį. Instrumentinės partijos dažniausiai randa savo vietą antroje dainos pusėje ir jų dainos nestokoja, bet vien tik instrumentams vietos mažiau lyginant su „The Real Thing“. Kai kurios dainos, įvertinant jų atlikimo specifiką ir struktūrą, netgi gali būti pavadintos visai neblogais progresyvaus roko pavyzdžiais: „Midlife Crisis“, „Jizzlobber“ ar „Smaller and Smaller“. Agresyvesnės dainos daug labiau skamba kaip black/thrash metal nei alternative: „Jizzlobber“, „Malpractice“, gal net ir „Caffeine“. Senuosius „Faith No More“ labiausiai atitinka „Be Aggressive“, o dainos kaip „Everything‘s Ruined“, „Kindergarten“ ir „A Small Victory“ galbūt netgi labiau prašosi „heavy“ etiketės nei „alternative“. „Crack Hitler“ labiausiai atitinka funk metal standartą, o „RV“ apskritai netinka į jokias normalias kategorijas, na, bent jau metalo muzikoje. Vadinasi, stilistiškai albumas tikrai nestokoja įvairovės.
Galų gale, dainų išsidėstymas. „Land of Sunshine“ ir „Caffeine“ yra dvi ganėtinai sunkios dainos, iškart suteikiančios albumui gan komplikuotą ir ekscentrišką įvaizdį, kas, man atrodo, visai protinga ir natūralu albumo pradžiai. Svarbesni „hitinio“ skambesio kūriniai „Midlife Crisis“, „A Small Victory“, „Everything‘s Ruined“ yra pasiskirstę pakankamai tolygiai visoje albumo mišrainėje, todėl įprasto klausytojo ausimis tai gali būti keli atskiri sužibėjimai klausant albumo. Tarp jų esantys kūriniai vos vos išmuša vientisą albumo įvaizdį („RV“, „Be Aggressive“, „Crack Hitler“), tačiau jų skirtingumas labai neišlenda. Finalui pasirinkta „Jizzlobber“ yra tikrai labai efektinga daina, o ir vargoniškas finalas tinka ne tik jai, bet ir visam albumui, taigi, albumo vientisumas ir bendras „vaizdas“ išlaikytas labai tvarkingas ir skoningas.
Norėčiau pažaisti jau mano recenzijoms įprastą simpatijų žaidimą, bet šiame albume yra tiek daug gerų dainų, kad negebėsiu jų išrūšiuoti pagal asmenines simpatijas, todėl tiesiog suteiksiu joms titulus:
„Land of Sunshine“ — įspūdinga boso linija + super vežanti
„Caffeine“ — vieną agresyviausių + vieną sudėtingiausių struktūrų
„Midlife Crisis“ — ypač įsimintina + labai subalansuotas, progresyvus skambesys
„RV“ — labiausiai „nefeitnoumoriška“
„Smaller and Smaller“ — turtingiausia įvairių instrumentinių ir vokalinių motyvų, t.y. progresyviausia
„Everything‘s Ruined“ — pakiliausia, pozityviausia
„Malpractice“ — sunkiausia, aštriausia
„Kindergarten“ — labai malonaus, subtilaus skambesio + viena paprasčiausių struktūrų + daugiausia džiazinių boso motyvų
„Be Aggressive“ — labiausiai užknisantis priedainis + pankiškiausia
„A Small Victory“ — viena nuobodesnių, bet pozityvesnių
„Crack Hitler“ — ryškiausi klavišiniai + įsimintini vokalo efektai + keisčiausias tekstas
„Jizzlobber“ — viena progresyviausių, tamsiausių ir vienas įdomiausių tekstų.
Skaitiškai duočiau 4,5/5 žvaigždutės už muziką, viršelį ir struktūrą ir 4/5 už tekstus, todėl galutinis mano įvertinimas: 4,5 žvaigždutės iš 5.
Galutinė išvada: šio albumo neturiu savo CD kolekcijoje, bet jis jos visai vertas ir tikiuosi, kad greitai joje ir atsiras. Tokio turtingo muzikaliai metalo darbo 10-ojo dešimtmečio archyvuose dar reikėtų gerai paieškoti, tokio nestandartiško komerciniu ir netgi tekstų požiūriu. Labai alternatyvus, bet savotiškai priderantis ir net formuojantis 10-ojo dešimtmečio dvasią albumas, nusipelnęs būti išgirstas kiekvieno melomano ir sunkios muzikos gerbėjo.
Albumo recenziją parengė Einaras Sipavičius.
↧
Grupė „Laimingu būti lengva” pristato Italijoje filmuoto vaizdo klipą, kviečiantį švęsti gyvenimą
Daugiau nei pusmetį gyvuojanti rokenrolo grupė „Laimingu būti lengva“ pristato Lietuvai naująją dainą, kurios žodžiai ragina džiaugtis kiekvieną dieną. Anot atlikėjų, tai įmanoma tik pakeistus požiūrį ar bent jau darbą.
Džiaugsmingą dainą lydi Italijoje filmuotas vaizdo klipas, į kurį sugulė vaizdai, atspindintys ne tik šių dienų aktualijas, bet ir pasakojama ironiška istorija apie nemėgstamo darbo žalą. Naują vasaros hitą pristatantys grupės nariai sako, kad su priimtais alkoholio draudimais daina sutapo netyčia, o juk neretai šventė asocijuojasi su alkoholiu.
„Dauguma tautiečių emigruoja į kitas šalis, kad užsidirbtų daugiau pinigų ir galėtų sau leisti džiaugtis gyvenimu. Dirbdami įvairius sunkius darbus, pervargę tiek fiziškai, tiek psichiškai daugumai užsimiršti padeda tik svaigalai, o tai veda ir į pykčius su darbdaviui, o dėl to neretai ir darbas prarandamas”, - aiškina vienas iš grupės narių Dainoras Lazdinis ir priduria, kad alkoholis veda tik į dar didesnį nusivylimą.
Anot jo, šventė širdyje būna tik tada, kai žmogus dirba mėgstamą darbą. Juk kiekviena diena turi būti kaip šventė.
Grupės nariai įsitikinę, kad taisyklės ir suvaržymai nieko gero neduoda, nes kuo daugiau laisvės jam suteikiama, tuo daugiau jis mąsto savo galva ir priima atsakingus sprendimus.
Iki šiol „Laimingu būti lengva“ yra išleidusi tokias dainas kaip „Laimingu būti lengva” ir “Krioklys”.
Džiaugsmingą dainą lydi Italijoje filmuotas vaizdo klipas, į kurį sugulė vaizdai, atspindintys ne tik šių dienų aktualijas, bet ir pasakojama ironiška istorija apie nemėgstamo darbo žalą. Naują vasaros hitą pristatantys grupės nariai sako, kad su priimtais alkoholio draudimais daina sutapo netyčia, o juk neretai šventė asocijuojasi su alkoholiu.
„Dauguma tautiečių emigruoja į kitas šalis, kad užsidirbtų daugiau pinigų ir galėtų sau leisti džiaugtis gyvenimu. Dirbdami įvairius sunkius darbus, pervargę tiek fiziškai, tiek psichiškai daugumai užsimiršti padeda tik svaigalai, o tai veda ir į pykčius su darbdaviui, o dėl to neretai ir darbas prarandamas”, - aiškina vienas iš grupės narių Dainoras Lazdinis ir priduria, kad alkoholis veda tik į dar didesnį nusivylimą.
Anot jo, šventė širdyje būna tik tada, kai žmogus dirba mėgstamą darbą. Juk kiekviena diena turi būti kaip šventė.
Grupės nariai įsitikinę, kad taisyklės ir suvaržymai nieko gero neduoda, nes kuo daugiau laisvės jam suteikiama, tuo daugiau jis mąsto savo galva ir priima atsakingus sprendimus.
Iki šiol „Laimingu būti lengva“ yra išleidusi tokias dainas kaip „Laimingu būti lengva” ir “Krioklys”.
↧
„Kings of Leon“ Vilniuje apšildys britų folk-roko lyrikai
Likus kiek mažiau nei trims savaitėms iki pirmojo „Kings of Leon“ koncerto Lietuvoje paaiškėjo, kas apšildys šias amerikiečių roko žvaigždes. Birželio 27 dieną ant „Siemens“ arenos scenos lips ir prieš „Kings of Leon“ pasirodymą publikai širdis tirpdys britų folk-roko kolektyvas „Bear‘s Den“.
„Bear‘s Den“ – 2012 metais susikūrusi grupė, savo sąskaitoje turinti jau du mini ir du studijinius albumus. 2014-aisiais pristatytas debiutinis albumas „Islands“ buvo puikiai priimtas muzikos mylėtojų, o praėjusiais metais išleistas „Red Earth & Pouring Rain“ praskynė grupei kelią į Europos šalių topus.
Neretai su britais „Mumford and Sons“ lyginami muzikantai, pristatydami antrąjį diską pasakojo, jog šį kartą jų tikslas buvo tiesiog sukurti puikų, naktinėms kelionėms automobiliu tinkantį albumą. Įkvėpimo šiam įrašui jie sėmėsi iš Edwardo Hopperio paveikslų, Raymondo Carverio pasakojimų, Roberto Altmano filmų, tad naujausi grupės kūriniai pilni spalvų, istorijų ir išgyvenimų.
Pakankamai jauna grupė savo lentynoje jau yra sukaupusi nemažai prestižinių apdovanojimų bei nominacijų. Muzikantai taip pat džiaugiasi galėdami pasigirti pasirodymais didžiausiose Europos ir Amerikos scenose – jie jau grojo „Glastonbury“, „Lollapalooza“, „Lowlands“, „Bonnaroo“, „Citadel“ ir daugelyje kitų, viso pasaulio melomanų pamėgtų festivalių.
Sausį pradėję septintojo „WALLS“ albumo pasaulinį turą, „Kings of Leon“ atsipūsti nežada iki pat rudens. Grupė per daugiau nei pusę metų planuoja išmaišyti visą Šiaurės Ameriką ir Europą, birželio mėnesį užsukdami ir į Vilnių. Vertindami „Kings of Leon“ naujo turo koncertus, žiūrovai ir muzikos žinovai negaili komplimentų.
Grupės turo po Europą maršrutas drieksis per tokius masinius festivalius kaip „Orange Warsaw Festival“, „Rock in Vienna“, „Pinkpop“ Nyderlanduose, „Tinderbox“ Danijoje ir „Rock Werchter“ Belgijoje. Į Vilnių grupė atkeliaus po koncerto 25 tūkst. vietų amfiteatre Berlyne, o po kelių dienų surengs net tris pasirodymus Airijos sostinėje Dubline.
„Bear‘s Den“ – 2012 metais susikūrusi grupė, savo sąskaitoje turinti jau du mini ir du studijinius albumus. 2014-aisiais pristatytas debiutinis albumas „Islands“ buvo puikiai priimtas muzikos mylėtojų, o praėjusiais metais išleistas „Red Earth & Pouring Rain“ praskynė grupei kelią į Europos šalių topus.
Neretai su britais „Mumford and Sons“ lyginami muzikantai, pristatydami antrąjį diską pasakojo, jog šį kartą jų tikslas buvo tiesiog sukurti puikų, naktinėms kelionėms automobiliu tinkantį albumą. Įkvėpimo šiam įrašui jie sėmėsi iš Edwardo Hopperio paveikslų, Raymondo Carverio pasakojimų, Roberto Altmano filmų, tad naujausi grupės kūriniai pilni spalvų, istorijų ir išgyvenimų.
Pakankamai jauna grupė savo lentynoje jau yra sukaupusi nemažai prestižinių apdovanojimų bei nominacijų. Muzikantai taip pat džiaugiasi galėdami pasigirti pasirodymais didžiausiose Europos ir Amerikos scenose – jie jau grojo „Glastonbury“, „Lollapalooza“, „Lowlands“, „Bonnaroo“, „Citadel“ ir daugelyje kitų, viso pasaulio melomanų pamėgtų festivalių.
Sausį pradėję septintojo „WALLS“ albumo pasaulinį turą, „Kings of Leon“ atsipūsti nežada iki pat rudens. Grupė per daugiau nei pusę metų planuoja išmaišyti visą Šiaurės Ameriką ir Europą, birželio mėnesį užsukdami ir į Vilnių. Vertindami „Kings of Leon“ naujo turo koncertus, žiūrovai ir muzikos žinovai negaili komplimentų.
Grupės turo po Europą maršrutas drieksis per tokius masinius festivalius kaip „Orange Warsaw Festival“, „Rock in Vienna“, „Pinkpop“ Nyderlanduose, „Tinderbox“ Danijoje ir „Rock Werchter“ Belgijoje. Į Vilnių grupė atkeliaus po koncerto 25 tūkst. vietų amfiteatre Berlyne, o po kelių dienų surengs net tris pasirodymus Airijos sostinėje Dubline.
↧
↧
Amerikietis krepšininkas Caleb Sutton ir ArtG pristato vasaros šokių hitą
Žinomas muzikos kūrėjas ir prodiuseris ArtG, buvęs ne tik kolektyvo „FusedMarc“ sudėtyje, bet ir kūręs muziką tokiems garsiems atlikėjams, kaip „SEL“, Andrius Mamontovas, „Biplan“, „ANTIS“ kartu su Lietuvoje gyvenančiu amerikiečių krepšininku Caleb Sutton prieš keletą dienų pristatė savo naujojo projekto ArtG & Caleb debiutinį singlą „When The Winners Come Home“.
Tik prieš keletą dienų į „YouTube“ svetainę įkeltas kūrinys jau spėjo ne tik surinkti nemažai peržiūrų, bet ir užtarnauti pačią viršūnę šios vasaros TOP-15 hitų grojaraštyje „Power Hit Radio“ radijo stotyje .
Amerikietis Caleb Sutton jau ne pirmą kartą pastebėtas Lietuvos muzikos šou versle. Dar visai nesenai jį matėme „Eurovizijos“ atrankos scenoje kartu su Sasha Song, o metų pradžioje egzotiškasis vaikinas dalyvavo „Lietuvos talent‘uose“.
Tik prieš keletą dienų į „YouTube“ svetainę įkeltas kūrinys jau spėjo ne tik surinkti nemažai peržiūrų, bet ir užtarnauti pačią viršūnę šios vasaros TOP-15 hitų grojaraštyje „Power Hit Radio“ radijo stotyje .
Amerikietis Caleb Sutton jau ne pirmą kartą pastebėtas Lietuvos muzikos šou versle. Dar visai nesenai jį matėme „Eurovizijos“ atrankos scenoje kartu su Sasha Song, o metų pradžioje egzotiškasis vaikinas dalyvavo „Lietuvos talent‘uose“.
↧
Naujame „Colours of Bubbles” vaizdo klipe - žymūs Lietuvos futbolininkai
Praėjusią savaitę išleidę singlą „Truth or Dare“, įrašytą kartu su Marijonu Mikutavičiumi, Lietuvos „indie“ roko vėliavnešiai „Colours of Bubbles“ pristato šiai dainai nufilmuotą vaizdo klipą.
Dainai iš antrojo grupės albumo „She is the Darkness“ šiemet tapus Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės himnu 2018 metų pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynėse, vaizdo klipe nusifilmavo ir įvairių Lietuvos futbolo rinktinių futbolininkai.
Vienai dienai, kūrybinės komandos „Scuare“ ir režisierės Anetos Bublytės sukurto klipo dėka, aktoriais tapo šių metų Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės žaidėjai Ernestas Šetkus, Vykintas Slivka ir Edvinas Girdvainis, buvęs rinktinės narys Ričardas Beniušis bei geriausia Lietuvos futbolininkė Kamilė Vaičiulaitytė.
Geriausių Lietuvos futbolininkų priešininkais vaizdo klipe užfiksuotose gatvės futbolo varžybose tapo mėgėjiško futbolo turnyruose aktyviai dalyvaujanti komanda „FC Vova“. „Buvom pakviesti nusifilmuoti klipe, tiesiog negalėjom atsisakyti pažaisti su rinktine ir, kas žino, gal net laimėti“, – sakė komandos nariai.
Vaizdo klipo režisierė Aneta Bublytė negailėjo pagyrų abiems komandoms. „Futbolininkai – nuostabūs! Buvo labai įdomu juos dokumentiškai filmuoti. Esu be galo dėkinga, jog įtemptame varžybų grafike jie rado laiko atiduoti savo jėgas šiam klipui”, – teigia režisierė.
Visą dieną vaizdo klipo filmavimo aikštelėje praleidę futbolininkai pripažino, jog niekada net nesusimąstė, jog šis procesas gali būti toks varginantis, o jiems tai – nauja ir įdomi patirtis.
„Tai bus geriausias muzikinis sporto klipas Lietuvoje, nes čia esam mes ir gera muzika“, – filmavimo aikštelėje kalbėjo Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės saugas Vykintas Slivka.
Viena iš labiausiai įsimintinų filmavimo akimirkų futbolininkai įvardino inscenizuotoje gatvės futbolo aikštelėje futbolo varžybų metu „driftinantį“ automobilį bei juokavo, jog jaučiasi saugiai, tačiau kartais pamiršdavo ką turi daryti, nes buvo per daug įdomu stebėti šonu slystančią transporto priemonę.
Geriausia Lietuvos futbolininkė Kamilė Vaičiulaitytė taip pat džiaugėsi nauja patirtimi. „Viskas labai įdomu ir man patinka. Žinoma, filmavimas – varginantis procesas, tačiau smagu stebėti kaip dirba komanda bei bendradarbiauja grupė“, – sakė ji.
„Klipo kūrimas buvo lyg lengvas džiazas, nes kiekvienas komandos narys nuo pirminės idėjos iki klipo filmavimo pabaigos praturtino jį savo mintimis, įžvalgomis, o viską įamžino labai kūrybiškas ir improvizuoti mėgstantis Vilius Mačiulskis“, – apie vaizdo klipo kūrimą pasakojo režisierė Aneta Bublytė.
Jau šį šeštadienį, birželio 10 dieną, „Colours of Bubbles“ ir Marijono Mikutavičiaus įrašas „Truth or Dare“ Lietuvos futbolininkus Vilniuje, Lietuvos futbolo federacijos stadione lydės į svarbias rungtynes su Slovakijos rinktine.
Dainai iš antrojo grupės albumo „She is the Darkness“ šiemet tapus Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės himnu 2018 metų pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynėse, vaizdo klipe nusifilmavo ir įvairių Lietuvos futbolo rinktinių futbolininkai.
Vienai dienai, kūrybinės komandos „Scuare“ ir režisierės Anetos Bublytės sukurto klipo dėka, aktoriais tapo šių metų Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės žaidėjai Ernestas Šetkus, Vykintas Slivka ir Edvinas Girdvainis, buvęs rinktinės narys Ričardas Beniušis bei geriausia Lietuvos futbolininkė Kamilė Vaičiulaitytė.
Geriausių Lietuvos futbolininkų priešininkais vaizdo klipe užfiksuotose gatvės futbolo varžybose tapo mėgėjiško futbolo turnyruose aktyviai dalyvaujanti komanda „FC Vova“. „Buvom pakviesti nusifilmuoti klipe, tiesiog negalėjom atsisakyti pažaisti su rinktine ir, kas žino, gal net laimėti“, – sakė komandos nariai.
Vaizdo klipo režisierė Aneta Bublytė negailėjo pagyrų abiems komandoms. „Futbolininkai – nuostabūs! Buvo labai įdomu juos dokumentiškai filmuoti. Esu be galo dėkinga, jog įtemptame varžybų grafike jie rado laiko atiduoti savo jėgas šiam klipui”, – teigia režisierė.
Visą dieną vaizdo klipo filmavimo aikštelėje praleidę futbolininkai pripažino, jog niekada net nesusimąstė, jog šis procesas gali būti toks varginantis, o jiems tai – nauja ir įdomi patirtis.
„Tai bus geriausias muzikinis sporto klipas Lietuvoje, nes čia esam mes ir gera muzika“, – filmavimo aikštelėje kalbėjo Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės saugas Vykintas Slivka.
Viena iš labiausiai įsimintinų filmavimo akimirkų futbolininkai įvardino inscenizuotoje gatvės futbolo aikštelėje futbolo varžybų metu „driftinantį“ automobilį bei juokavo, jog jaučiasi saugiai, tačiau kartais pamiršdavo ką turi daryti, nes buvo per daug įdomu stebėti šonu slystančią transporto priemonę.
Geriausia Lietuvos futbolininkė Kamilė Vaičiulaitytė taip pat džiaugėsi nauja patirtimi. „Viskas labai įdomu ir man patinka. Žinoma, filmavimas – varginantis procesas, tačiau smagu stebėti kaip dirba komanda bei bendradarbiauja grupė“, – sakė ji.
„Klipo kūrimas buvo lyg lengvas džiazas, nes kiekvienas komandos narys nuo pirminės idėjos iki klipo filmavimo pabaigos praturtino jį savo mintimis, įžvalgomis, o viską įamžino labai kūrybiškas ir improvizuoti mėgstantis Vilius Mačiulskis“, – apie vaizdo klipo kūrimą pasakojo režisierė Aneta Bublytė.
Jau šį šeštadienį, birželio 10 dieną, „Colours of Bubbles“ ir Marijono Mikutavičiaus įrašas „Truth or Dare“ Lietuvos futbolininkus Vilniuje, Lietuvos futbolo federacijos stadione lydės į svarbias rungtynes su Slovakijos rinktine.
↧
West One pristato debiutinį repo stiliaus mixtape „Under The Hood“
Štai ir staigmena iš jaunojo repo stiliaus atlikėjo West One pasaulio – debiutinis 10-ties naujų repo stiliaus dainų rinkinys pavadinimu „Under The Hood“!
Pirmoji daina, kaip ir pati mixtape kolekcija yra tuo pačiu pavadinimu „Under The Hood“, ką išvertus į lietuvių kalbą reikštų po gaubtu arba perkeltine prasme tiesiog pasislėpę, tūnantys po uždanga. Visi kūriniai įrašyti lietuvių kalba, bet albume galima išgirsti ir vieną kitą anglišką frazę.
„Ilgai diskutavom su kolega Marium, kuria kalba užvardinti albumą, bet kadangi mūsų muzika artima vakarietiškai muzikai, o titulinės dainos priedainis yra angliškas, tai nusprendėm palikti anglišką pavadinimą „Under The Hood“, kaip ir pirmosios sąrašo dainos“, – sakė projekto aranžuotojas ir tekstų autorius Andrius Pletniovas.
Tai nėra įprastas lietuviškas repas, kurį mes dažniausiai girdime, nes pati muzikos stilistika yra artima šiuo metu populiaraus amerikietiško repo, hip hopo skambesiui.
„Man patinka YG, Madeintyo, Migos, 21 Savage, Lil Durk, MGK, Rich The Kid ir dar daugelis kitų atlikėjų, visų ir nesuvardinsiu, ir neverta, bet tie, kas domisi šia muzika – manau mane supras“, – teigė jaunasis reperis Andrius Pletniovas.
Dainų tekstuose galime išgirsti daug jaunatviškos lyrikos, daug romantikos, daug asmeninių potyrių, stiprių charakterio savybių, skirtingų temų, kurios gali prasidėti jausmais Lietuvoje, o pasibaigti gyvenimu Čikagos gatvėse. Išsiskiria 7-tuoju numeriu pažymėtas kūrinys „Žinojau“, įrašytas kartu su „E.G.O.“ grupės vokalistu Mažvydu Raudoniu, kuriame be repo taip pat galima išgirsti ir gražiai atliktų Mažvydo vokalinių sprendimų.
„YouTube“ kanale jau nuo šios dienos galite įvertinti titulinio kūrinio „Under The Hood“ lyric video versiją, prie kurios buvo praleisti net du puikūs mėnesiai papildomo darbo ne tik garso įrašų studijoje. Kitą savaitę vartotojus pasieks naujas videoklipas, filmuotas Nicoje kūriniui „Kur Tie“.
West One – „Under The Hood (Lyric Video)“:
„Suprantu, kad mūsų šalyje tai nėra populiari komercinė muzika, dėl to mes kuriame muziką ne vien tik tokiu repo stiliumi, bet tai yra muzika, kuri man patinka nuo vaikystės, ir visu šituo pusės metų darbu aš norėjau pasidalinti su savo fanais, na, ir be abejo, su būsimais savo fanais“, – sakė Andrius Pletniovas.
Mixtape „Under The Hood“ galima rasti „YouTube“ ir nemokamai atsisiųsti iš „Soundcloud“ platformos: http://bit.ly/2rNQtzO
Pirmoji daina, kaip ir pati mixtape kolekcija yra tuo pačiu pavadinimu „Under The Hood“, ką išvertus į lietuvių kalbą reikštų po gaubtu arba perkeltine prasme tiesiog pasislėpę, tūnantys po uždanga. Visi kūriniai įrašyti lietuvių kalba, bet albume galima išgirsti ir vieną kitą anglišką frazę.
„Ilgai diskutavom su kolega Marium, kuria kalba užvardinti albumą, bet kadangi mūsų muzika artima vakarietiškai muzikai, o titulinės dainos priedainis yra angliškas, tai nusprendėm palikti anglišką pavadinimą „Under The Hood“, kaip ir pirmosios sąrašo dainos“, – sakė projekto aranžuotojas ir tekstų autorius Andrius Pletniovas.
Tai nėra įprastas lietuviškas repas, kurį mes dažniausiai girdime, nes pati muzikos stilistika yra artima šiuo metu populiaraus amerikietiško repo, hip hopo skambesiui.
„Man patinka YG, Madeintyo, Migos, 21 Savage, Lil Durk, MGK, Rich The Kid ir dar daugelis kitų atlikėjų, visų ir nesuvardinsiu, ir neverta, bet tie, kas domisi šia muzika – manau mane supras“, – teigė jaunasis reperis Andrius Pletniovas.
Dainų tekstuose galime išgirsti daug jaunatviškos lyrikos, daug romantikos, daug asmeninių potyrių, stiprių charakterio savybių, skirtingų temų, kurios gali prasidėti jausmais Lietuvoje, o pasibaigti gyvenimu Čikagos gatvėse. Išsiskiria 7-tuoju numeriu pažymėtas kūrinys „Žinojau“, įrašytas kartu su „E.G.O.“ grupės vokalistu Mažvydu Raudoniu, kuriame be repo taip pat galima išgirsti ir gražiai atliktų Mažvydo vokalinių sprendimų.
„YouTube“ kanale jau nuo šios dienos galite įvertinti titulinio kūrinio „Under The Hood“ lyric video versiją, prie kurios buvo praleisti net du puikūs mėnesiai papildomo darbo ne tik garso įrašų studijoje. Kitą savaitę vartotojus pasieks naujas videoklipas, filmuotas Nicoje kūriniui „Kur Tie“.
West One – „Under The Hood (Lyric Video)“:
„Suprantu, kad mūsų šalyje tai nėra populiari komercinė muzika, dėl to mes kuriame muziką ne vien tik tokiu repo stiliumi, bet tai yra muzika, kuri man patinka nuo vaikystės, ir visu šituo pusės metų darbu aš norėjau pasidalinti su savo fanais, na, ir be abejo, su būsimais savo fanais“, – sakė Andrius Pletniovas.
Mixtape „Under The Hood“ galima rasti „YouTube“ ir nemokamai atsisiųsti iš „Soundcloud“ platformos: http://bit.ly/2rNQtzO
↧